Nomeda ir Gediminas Urbonai. Pro-testo laboratorija, nuo 2005

 

Projektas buvo kuriamas kaip daugialypis judėjimas už Vilniaus viešųjų erdvių išsaugojimą, kvestionuojant mieste ir apskritai pokomunistinėse valstybėse vykstančius greitos ir aršios privatizacijos modelius, pagal kuriuos daugelis valstybei priklausiusių objektų ir erdvių ne tik buvo perimti privačion nuosavybėn, bet ir pakeitė funkcijas.

 

Vilniaus mieste privatizacijos akiratyje atsidūrė daug prastai administruojamų kultūros ir laisvalaikio įstaigų, tapusių našta jas valdančiai savivaldybei, – tarp jų „Žalgirio“ baseinas miesto centre, Kultūros ir sporto rūmai ir keliolika tarybiniais laikais įkurtų kino teatrų – daugelis pastarųjų labai greitai buvo pertvarkyti į parduotuves, prekybos centrus, pramogų industrijos įstaigas.

 

2005 m. „Pro-testo laboratorijos“ pradžioje, Vilniuje iš senųjų savivaldybei priklausiusių kino teatrų veikė viso labo du, iš kurių vienas, pats didžiausias Vilniuje, nepaisant neseniai atliktų atnaujinimų ir įdiegtos įrangos, prieš keletą metų jau buvo parduotas investicinei kompanijai, įpareigotai tęsti kino teatro veiklą iki 2005 m. vasaros. Uždarius kino teatrą buvo planuojama jį nugriauti ir pastatyti daugiabučių namų kompleksą su keletu nedidelių kino salių, užstatant ir priešais kino pastatą atsiveriantį skverą, priklausantį tam pačiam sklypui.

 

Šis kino tetaro, simboliniu pavadinimu „Lietuva“, privatizacijos atvejis tapo „Pro-testo laboratorijos: impulsu. Projektas, vėliau paskatinęs ne vieną judėjimą, prasidėjo 2005 m. pavasarį, kai medijų menininkai Nomeda ir Gediminas Urbonai nebenaudojamoje kino teatro „Lietuva“ dalyje, anksčiau skirtoje bilietų kasoms, įsteigė „laboratoriją“ galimoms ir negalimoms protesto formoms tyrinėti, archyvuoti ir projektuoti.

 

Į projektą įsijungti ir savo protesto scenarijus pasiūlyti buvo kviečiamos jau egzistuojančios ir dar identiteto neturinčios grupės ar pavieniai asmenys, nepatenkinti esama viešųjų erdvių situacija – tarp tokių buvo Lietuvos muzikos ir tetaro akademijos bei Vilniaus dailės akademijos studentai ir dėstytojai, Architektūros studentų klubas, bendruomeninis judėjimas „Erdvės mieste“, žaliųjų ir kairiųjų judėjimai, įvairių sričių kultūros darbuotojai bei intelektualai ir kt. Reikia pažymėti, kad kai kurios organizacijos susikūrė būtent šio projekto metu, kaip antai pilietinis judėjimas „Už Lietuvą be kabučių“ (įsteigtas tų pačių menininkų); kai kuriems – pavyzdžiui, naujosios kairės (oficialiai įsteigusios organizaciją 2008 m.) – judėjimams projektas buvo svarbus formuojant savo tapatybę.

 

Laboratorijos erdvėje įkurtos kelios protesto „zonos“ leido dalyviams pasirinkti priimtiną veiklos ir dalyvavimo projekte formą. Tarp jų buvo skaitykla, virtuvės zona, modeliavimo zona, norų zona, žalioji koncertų zona, baras, TV zona – joje vykdavo filmų ir videomedžiagos rodymai, architektūriniai projektai, koncertai, maisto gaminimo vakarėliai, viešos diskusijos, TV tiltai, ekskursijos ir kitokios, nereguliarios, akcijos.

 

Lina Michelkevičė. Pro-testo laboratorija: bendradarbiavimo strategija kaip viešosios erdvės steigtis // LOGOS 74, 2013 sausis–kovas, 200–201 p .