5 tema. XX–XXI a. dailininkai-reformatoriai: „Ars“ ir POST ARS

 

XX–XXI a. Lietuvos dailės naujovės ryškiausiai atsiskleidė „Ars“ ir POST ARS grupuočių menininkų kūryboje. 

 

„Ars“ grupuotės veikloje dalyvavo tapytojai Adomas Galdikas, Antanas Gudaitis, Antanas Samuolis (Samulevičius), Viktoras Vizgirda, skulptorius Juozas Mikėnas, grafikai Vytautas Kazimieras Jonynas, Telesforas Kulakauskas, Jonas Steponavičius. Šie dailininkai (dauguma jų tobulinosi Paryžiuje) propagavo modernią ir tautišką dailę, skelbė naujumo, originalumo, meninės laisvės idėjas, gynė individualų ir subjektyvų kūrėjo požiūrį. Jų kūriniuose dominuojanti atvira jausminė raiška artima ekspresionizmo krypčiai, kur svarbi spalvinių dėmių ir emocijų jungtis, saviti formų ir erdvės iškraipymai, linijų ir paviršių ritmikos išraiškingumas.

 

1932 m. ir 1934 m. „Ars“ surengė parodas Kaune. 1932 m. parodos proga išleistame leidinyje paskelbė kreipimąsi į visuomenę, kuris tapo pirmuoju lietuvių dailininkų manifestu.

 

POST ARS grupuotės, kuri buvo įkurta 1989 m. (1990 m. buvo paskelbtas POST ARS manifestas), veikloje dalyvaujantys menininkai – Aleksas Andriuškevičius, Robertas Antinis, Česlovas Lukenskas ir Gintaras Zinkevičius – vieni pirmųjų Lietuvoje sukūrė avangardinių naujojo meno kūrinių: instaliacijų, akcijų, performansų, žemės meno projektų. Jų kūrybai būdinga provokacija, akibrokštas, netikėtumas, laikinumas, kintančio ar neapibrėžto būvio medžiagų (žemės, vandens, ugnies, stiklo, šiukšlių ir pan.) naudojimas. Dažnai tokių kūrinių materija tampa ir pačių menininkų kūnai.

 

Pirmieji POST ARS sukurti projektai – akcija „Zatyšiai“ ir žemės meno projektas bei instaliacija atviroje erdvėje „Partitūra“ – tai Lietuvos šiuolaikinio meno klasika. 1990 m. Jonavos rajone Zatyšių žvyro karjere per POST ARS akciją buvo atliekami keli veiksmai. Dalis akcijos dalyvių popieriaus lakštais nužymėjo karjero dugną, tarsi bandydami „sukultūrinti“ ir sustruktūruoti aplink laisvai pasklidusį žvyrą ir smėlį. Kita savanorių grupė gulėjo po brezento „antklodėmis“, ant kurių buvo pilamas šlapias žvyras. Taip žmonės tapo audeklo klosčių įrėmintomis žymėmis, savo pačių praeities pėdsakais. Treti akcijos dalyviai, simbolizuodami atsinaujinimą ir atgimimą, virto į kokonus susuktais „sodinukais“. Ant karjero krašto stovėjo kelios dešimtys muzikuojančių žmonių, kurie švilpukais kūrė garsinį akcijos foną. Plačiai žiniasklaidoje aptarta akcija „Zatyšiai“ atskleidė naujojo meno demokratiškumo galimybes ir tapo alternatyva iki tol egzistavusiam meno uždarumui.

 

POST ARS projektas „Partitūra“  buvo pripažintas vienu geriausių 1993 m. tarptautinėje Europos meno bienalėje, surengtoje Rytų Vokietijoje Branderburgo žemėje. Jis tapo patraukliu kraštovaizdžio objektu buvusios apleistos anglių kasyklos plotuose. Pritaikydami ten augančius medelius, akmenis, žolę Aleksas Andriuškevičius, Robertas Antinis ir Česlovas Lukenskas beveik pusės hektaro plote sukūrė lyg fortepijono klavišų pribarstytą parką, panašų į natų puslapį, sudėliotą iš tam tikra tvarka išdėstytų pabėgių, kur viskas – žmogus, žvėris, elektros stulpas ar berželis – tapo gaida.

 

Lietuvos dailę atnaujinusių grupuočių idėjinės nuostatos labiausiai išryškėja jų manifestuose.

 

ARS

1932 m., Kaunas

 

Iš kn.: Umbrasas J., Kunčiuvienė E., Lietuvių dailininkų organizacijos 1900–1940, V.: Vaga, 1980, p. 200–201

 

POST ARS

1990 m., Kaunas

 

Iš DVD: POST ARS_20_kontekstai. Aleksas Andriuškevičius, Robertas Antinis, Česlovas Lukenskas, Gintaras Zinkevičius. Skaitmeninis katalogas (sudarytoja – Daiva Citvarienė), 2009

 

Nuogoj ir skaudžiai apleistoj dirvoje atsirandame mes. Pro amžių akinius matom tolumoj didžią meno kultūrą. Smūtkeliai, pasakos, dainos. Aukšti, savo glūdumoj didžius mums pavyzdžius sukaupę, muziejų sienose jau paslėpti ar paprasto mūsų sutemų vėjo baigiami graužti, meno palaikai.

Nenutildomas troškimas darbą pradėti iš naujo. Neslepiam nuo savęs, kaip tai sunkus darbas ir kaip jaunos, dar nesukauptos mūsų jėgos.

Pasaulis, ypač mūsų tauta, pradėjo naują epochą. Po ištisų penkių šimtmečių mes vėl patenkam į Europos tautų didžiąsias kultūros lenktynes. Apsidairę aplinkui, įsitikinam, kad nebuvimas gilesnių meno ieškojimų arba seniai nudėvėtų meno formų pamėgdžiojimas mūsų meną žudo.

Mes pasiryžę šiai atgimstančios tėvynės epochai tarnauti ir kurti šios epochos stilių. Meno kūrinys – nauja gyvenimo realybė. Mes trokštam praturtinti mūsų gyvenimą naujom vertybėm.

Mes siekiam bendradarbiauti su kitom tautom, įnešdami į bendrą meno lobyną mūsų tautos dvasią atitinkančius darbus.

Pripažįstam šių dienų formalinius meno užkariavimus, nes jie teikia mums daugiau kūrybinės laisvės. Bet neuždedam savo dalyviam iš anksto nustatytų meno dogmų. Trokštame, kad kiekvienas mūsų pagal savo individualybę, pagal savo nusistatymus tarnautų mūsų krašto meno kultūrai.

Užuojauta tiems, kurie nemurmėdami net prisitaiko nusistovėjusiam skoniui.

Nemaloniai esam nustebę, matydami, kaip pataikaujama įvairiom, su menu nieko bendro neturinčiom idėjom.

Gerai numanom, kokiais keistais žvilgsniais mus sutiks. Bet vis dėlto pradedam.

Pasirašo:

Galdikas / Gudaitis / Jonynas / Kulakauskas / Mikėnas / Samulevičius / Steponavičius / Vizgirda.

 

 

po meno, vėliau negu menas, už meno,

 

menas po meno, šalia meno,

 

su menu prieš meną, ne menas, ar menas,

 

super menas, ant meno ir po menu,

 

skersai ir išilgai mene, įstrižai per meną,

 

kur-menas, kodėl menas, vandens menas,

 

žemės ir dangaus menas, laikinai menas,

 

amžinai menas, amžinai laikinas menas,

 

būties menas, ARS-POST.

 

 

 

 

 

Aleksas Andriuškevičius

Robertas Antinis

Česlovas Lukenskas