Petras Repšys. Našlaitė Elenytė ir Joniukas aviniukas, 1971, popierius, tušas, plunksna, 38,4 x 28,5 cm
Petras Repšys. 14-asis tarptautinis Helsingioro (Danija) ekslibrisų kongresas, 1972, cinkografija, 6,2 x 8,7 cm
Petras Repšys. Varnių Šv. Petro ir Povilo katedros altoriaus centrinės dalies reljefo fragmentas, 2006, plastilinas, 50 x 200 cm
Petras Repšys. Dienoraštis IV, 1987, ofortas, 15 x 10 cm
Petras Repšys. Metų laikai, 1974–1985, VU Lituanistikos centro vestibiulis, koridorius į K. Būgos auditoriją, freska
Petras Repšys. Plaketė „Labas, Vika“, 1996, bronza, reljefas, 14,5 x 17 cm
Petras Repšys. „Versmės“ knygyno Vilniuje iškaba, 1976, varis, geležis
Petras Repšys. Metų laikai / memorialinė plokštė Žuvusioms baltų gentims, 1974–1985 / 1994, freska / varis, žalvaris, galvanoplastika, granitas, 117 x 6,6 x 5,5 cm
Menininkų kūrybos temas ir sumanymų įgyvendinimą dažnai lemia kūrinio paskirtis ir užsakovo poreikiai. Daug skirtingų kūrinių – iliustracijų, ekslibrisų, atspaudų, medalių, freskų, reljefų – sukūrė dailininkas Petras Repšys. Jo prisiminimai ir kūrinių komentarai puikiai nusako menininko interesų lauką ir galimybes atliepti dailės užsakymo diktuojamas sąlygas.
Knygelė buvo 20 puslapių. Jų mažai, bet visi jie mano. Galėjau daryti, ką noriu. Tuo metu nebuvo pakenčiamų šrifto pavyzdžių. Visą tekstą išpiešiau. Viršeliai, priešlapiai, titulinis puslapis, atsklandos, inicialinės raidės, puslapinės iliustracijos, užsklandos – visos tos detalės yra vaikiškos knygelės makete. Vaikai skaitė klasikinės sandaros knygą. Teksto skaitymas – intymus dalykas. Piešinėliai, atsirandantys tekste, kai kada sutaria su tekstu, kai kada jam priešinasi, tarsi būtų atėję iš kitos aplinkos, iš kitos knygos. Šitaip „užminuotą“ lauką palieku mažiesiems skaitytojams. Piešinius ir tekstą nupiešiau ant popieriaus juodu tušu, inicialinėms raidėms ir svarbiems žodžiams naudojau anglišką raudoną spalvą. Po šios knygos daugiau užsakymų iš leidyklos negavau. Ėmiausi kitų darbų. Per savo amžių iliustravau septynias knygas, iš jų keturios Sigito Gedos. Su iliustracijomis susiję ir trys darbai, sukurti Jono Biliūno kūrinių motyvais.
Petras Repšys, Vilnius: Kultūros barai, 2006: 46
Ekslibrisus pradėjau kurti nuo 1970 m., turiu jų atliktų cinkografijos, serigrafijos ir litografijos technikomis. Ekslibrisai pas mus išpopuliarėjo aštuntame dešimtmetyje. Žmonės užsisakydavo juos kokio nors jubiliejaus proga. Buvo spaudžiami tiražai, klijuojama į knygas. Be to, tai vieninteliai kūriniai, sovietmečiu galėję pusiau legaliai patekti į užsienio parodas, į katalogus. Lietuvių ekslibrisai tapo žinomi ir matomi, laimėta medalių ir diplomų. Kai Vilniuje pradėta rengti Pabaltijo ekslibrisų bienales, tai buvo svarbus įvykis, nes artino tris bendro likimo šalis. Žinoma, Maskvai tai nepatiko.
Petras Repšys, Vilnius: Kultūros barai, 2006: 60
„Versmės“ knygyno fasade – švino reljefas ir kalto metalo kronšteinas. Interjero nišose – dvi kiaušininės temperos ant medinės lentos su Vilniaus vaizdais. Piemenuko skulptūra išskaptuota iš medžio, paauksuota, akys – gintaro inkliuzai. „Versmės“ knygyne norėjau sukurti aplinką, kurioje jauku būti.
Petras Repšys, Vilnius: Kultūros barai, 2006: 210
Ryte išeidavau su cinko plokštele kišenėj, vakare grįždavau su baigtu ofortu. Mūsų gyvenime būna puikių dalykų, bet būna ir susirinkimų, kurių negaliu pakęsti. Tada išsitraukiu plokštelę ir raižau. Piešiu, ką matau – žmones, daiktus. Įdomesnius tekstus užrašau. Kartą su sūnum Algirdu susėdome Pilies gatvės kiemelyje. Jis darė ofortą, o aš piešiau Algirdą. Po to toje pačioje plokštelėje išraižiau autentiškus liaudies muzikos instrumentus iš Etnografinio muziejaus. Vakare Dailės mokykloje, kur dirbau, turėdamas laiko išraižiau piešiančius savo mokinius ir raižinį baigiau (Dienoraštis IV). Tai užėmė visą dieną.
Petras Repšys, Vilnius: Kultūros barai, 2006: 84
Knygų iliustracijas, estampus, ekslibrisus, medalius, skulptūrą, tapybą (molbertinę) jau buvau išbandęs. Todėl, Albinui Kentrai pasiūlius tapyti freską Lituanistikos centre, ėmiausi šio darbo: man tai buvo nauja ir įdomu. /.../ Prasmės. Neturėjau pretenzijų atkurti senovinę religiją ar sukurti kokią nors nepajudinamą sistemą. Į visa, ką vaizdavau, žiūrėjau kaip į kultūrą, kaip į paveldą. Papročių ir kitokie vaizdai sumaišomi, atrenkami tie, kurie vizualiai įdomesni. Pavyzdžiui, piešdamas vestuvių, laidotuvių ir krikšto papročius, ėmiau, kas man reikalinga, iš įvairiausių baltų genčių. Vaizdinių visuma gal galėtų šį tą pasakyti apie baltiškąjį pasaulio įsivaizdavimą. Domino senovinio žmogaus santykiai su Dievu ir gamta. Žmogus čia priklauso nuo Dievo lygiai tiek pat, kiek ir Dievas nuo žmogaus. Jei žūtų žmonės, žūtų ir Dievas, nes nebūtų kas atnašauja aukas. Juk žmogus valgydina Dievą. /.../ Žmogaus flirtas su gamta matyti tokiuose vaizduose: rugių pėdas kapinių medy; valtis medyje; medžiais apkaišytas arklys su raiteliu ir pan. Medžiaga ir forma. Turėdamas konkrečią istorinę medžiagą, buvau laisvas nuo įtakų. Medžiaga man neleido blaškytis į šonus. Vis dėlto svarbiausia yra forma, plastinė forma: tik jos padedami mes galime pasakyti norimas mintis, idėjas jų nesubanalindami.
Petras Repšys, Vilnius: Kultūros barai, 2006: 251–253
Medalis tradiciškai yra apvalus. Ilgainiui ta forma įgrysta. Negali visą gyvenimą žiūrėti pro binoklį. Plaketė – tarsi atgaiva. Tai kažkas panašaus į grafikos improvizacijas. Pieši iškart medžiagoje adata ar steku. Nepavykusias vietas užlygini, vėl pieši, rašai, trini, kaip popieriuje lieka prisilietimo ženklai. Plaketes darau iš vaško, plastilino, drožiu iš gipso. Jos trikampės, stačiakampės, kvadratinės. Mėgstu karštą vašką lieti ant stiklo. Išeina keisčiausios formos nelygiais kraštais.
Petras Repšys, Vilnius: Kultūros barai, 2006, p.180
Esu krikštytas ir čia turbūt mano krikščionybės pradžia. Iš tikrųjų man rūpi mano žmonių istorija: matau juos ryte einančius į darbą, pavakare vedžiojančius šunis, užstrigusius automobilių kamščiuose, užmiršusius, kad buvo kadaise pakrikštyti. Bet jie ir yra tie, dėl kurių apsimoka dirbti, nes jie kada nors ateis į tą vietą ir atsives savo vaikus. O jei klausi apie mano požiūrį į „baltiškumą“ ir „krikščioniškumą“, tai galiu pasakyti, kad man pagonybė ir krikščionybė, – kaip sakė Gintaras Beresnevičius, – yra seserys. Kai 1994 m. universitete kūriau memorialinę plokštę „Žuvusioms baltų gentims“, jau tada turėjau svajonę įamžinti Žemaičių krikštą./.../ Varnių katedros antepedijų sudaro trys dalys: priekinė 50/200 cm. ir dvi šoninės, kiekviena po 50/42 cm. Sidabruotas varis, žemas reljefas. Norėjau, kad antepedijus būtų tarsi didelis medalis, kad jame būtų pavaizduotos gyvos būtybės su visomis smulkmenomis. Pagrindinė idėja buvo tokia: Ecclesia (Bažnyčia) – tai figūra, laikanti kryžių. Todėl priekinėje plokštėje kurdamas krikšto sceną, centre pavaizdavau vyskupą, kuris dešine ranka krikštija berniuką, o kairėje (vietoj pastoralo) laiko septyniais žiedais pražydusį kryžių, į kurį skrenda septynios bitės. Kai sugalvojau pagrindinės antepedijaus dalies centrą, tapo lengviau kurti visa kita, t. y. visa, kas gyva – einančius link centro – kryžiaus: dvasininką, žemdirbius, karius, jų moteris ir vaikus, iš kairės ir dešinės vandeniu brendančius link kryžiaus. Į kryžių taip pat skrenda paukščiai, eina gyvuliai, plaukia žuvys. Nes ėjimas į kryžių ir yra Bažnyčia. Visi eina vandeniu. Vanduo yra gyvybė ir krikšto apeigų sakramentalija: „Tasai yra, kuris atėjo per vandenį ir kraują: Jėzus Kristus“ (1 Jn 5, 6). Vanduo čia atliepia pirminę biblinę idėją: pereiti vandeniu reiškia įveikti mirtį ir nuodėmę. Šiame darbe man taip pat buvo svarbi istorinė apranga, norėjosi sukurti kuo tikslesnius kostiumus, papuošalus, ginkluotę. Viliuosi, kad šie atributai yra šiek tiek panašūs į anuometinius. Peržiūrėjau visas rekonstrukcijas, skaičiau apie tai rašiusių istorikų knygas, konsultavausi su specialistais.
Iš: Sigita Maslauskaitė, Varnių katedros altorius ir jo kūrėjai, Naujasis židinys, 2008, Nr.11–12
Petras Repšys, Vilnius: Kultūros barai, 2006
1940 m. gimė Šiauliuose.
1960–1967 m. studijavo Lietuvos valstybiniame dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija).
Nuo 1967 m. dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje.
1969–1972 m. sukūrė estampų ciklą „Mano Tėvynė“.
1970 m. iliustravo Sigito Gedos knygą „Užmigę žirgeliai“.
1971 m. iliustravo lietuvių liaudies pasaką „Našlaitė Elenytė ir Joniukas aviniukas“.
1971 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys.
1972–1973 m. dirbo dailininku Elektros suvirinimų gamykloje.
1973–1989 m. dėstė Vilniaus vaikų dailės mokykloje (dabar –Vilniaus J.Vienožinskio dailės mokykla).
1973–1978 m. dekoravo „Versmės“ knygyno Vilniuje eksterjerą ir interjerą.
1974–1985 m. sukūrė freską „Metų laikai“ VU Lituanistikos centro vestibiulyje.
1977 m. sukūrė reljefą „Lokio“ užeigai Vilniuje.
1982 – 1986 m. sukūrė estampų ciklą „Improvizacijos“.
1984 m. pradėjo medalių ciklą „Lietuvos ginklo pergalės“ (tęsia iki šiol).
1985 m. gavo Respublikinę premiją už estampų ciklą „Mano Tėvynė“ ir freską „Metų laikai“.
1987 m. pradėjo estampų ciklą „Vilnius“ (tęsia iki šiol).
1988 m. parengė projektą Vilniaus įkūrėjo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino paminklo konkursui.
1989 m. pradėjo dėstyti Vilniaus dailės akademijoje, Monumentaliosios dailės katedroje (dabar dirba Tapybos katedroje).
1990 m. pradėjo medalių ciklą „Lemtingi Lietuvos tūkstantmečio įvykiai“ (tęsia iki šiol).
1992 m. kūrybinė kelionė į Suomiją ir Daniją. Sukūrė estampų ciklus „Suomiški užrašai“, „Pasikalbėjimai su savimi Danijoje“, „Užgavėnės“.
1994 m. sukūrė herbą Stepono Batoro lentai VU Didžiajame kieme, VU herbą Baltojoje auloje, VU vėliavos projektą, memorialinę lentą „Žuvusioms baltų gentims“.
1997 m. įteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija už ofortų ciklą „Vilnius“ ir medalių ciklus „Iš Lietuvos panteono“, „Lietuvos ginklo pergalės“, „Lemtingi Lietuvos tūkstantmečio įvykiai“, „Nepriklausomybės šventės ir tragedijos“.
2000 m. apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu.
2001–2004 m. sukūrė jubiliejinių monetų Lietuvos bankui.
2004–2006 m. sukūrė reljefus Varnių Šv. Petro ir Povilo katedros altoriui.
2006 m. tapo Vilniaus dailės akademijos profesoriumi.
Užsakovas – privatus, visuomeninis arba valstybinis dailės kūrinio pirkėjas, išankstinio asmeninio susitarimo ar teisinės sutarties forma įsipareigojęs tą kūrinį įsigyti ir apmokėti.