Muzikos klausymas, kaip ir knygos skaitymas, yra tam tikras intelektinis ir socialinis veiksmas. Ką klausyti ir skaityti, žmogus pasirenka intuityviai – norėdamas gauti informacijos ar emocinių potyrių, atsipalaiduoti, pasilinksminti ar pamąstyti. Iki įrašų atsiradimo XX amžiuje muziką buvo galima išgirsti tik tam skirtose vietose – koncertų salėse, salonuose arba patiems grojant namie. O šiuolaikinės technologijos leidžia muzikos klausytis bet kur ir bet kada, todėl šis procesas nebėra kažkas prabangaus ar išskirtinio.

Specialiai klausymui skirta muzika pradėta kurti tik baroko epochoje. Šiandien tokia muzika yra vadinama rimtąja, nes ji sunkiai pritaikoma pramogoms. Kita vertus, visais laikais koncertuose skambėdavo ir pramoginio pobūdžio kūriniai, bet tuomet jie yra pateikiami ir vertinami būtent kaip meno kūriniai, o ne kaip foninė – šokių ar kitos paskirties muzika.

Kaip manote, kuo skiriasi populiariosios muzikos grupių studijinės, koncertinės ir klubinės dainų versijos?