Klasika - reikšmingi kūriniai, turėję įtakos tam tikros šalies ar epochos kultūrai.

Forma (muzikinė) - muzikos kūrinio kompozicinė sandara.

Rimtoji muzika - muzikos rūšis, skirta klausymui, ne pasilinksminti, kuriama profesionalų.

Minimalizmas (muzikoje) - muzikinis stilius, pasižymintis paprastumu, tonalumu, pulsuojančiu reguliariu ritmu, artimas rokui, džiazui ir nevakarietiškai muzikai.

Aleatorika - muzikinės medžiagos tvarkymo metodas, kai iš anksto numatoma kūrinio visuma, o smulkmenos paliekamos atsitiktinumui.

Serializmas - muzikos kūrimo būdas, kuriam būdingas garsų aukščio, jų trukmės, stiprumo, tembro serijų vartojimas.

Modernus džiazas - sudėtinga, virtuozinė instrumentinio džiazo kryptis, pabrėžianti improvizavimą, virtuoziškumą bei tiesioginį santykį tarp solisto ir instrumentinės grupės.

Konkrečioji muzika - elektroninė natūralių garsų ir triukšmų (gamtos, miesto, pramonės) sintezė, kuriama mechaniniu būdu, panaudojant mikrofoną ir magnetofono juostą.

Elektroniniai instrumentai - elektroninės klasikinių instrumentų atmainos.

Choras - dainininkų kolektyvas, sudarytas iš 12 -120 atlikėjų. Būna lygių balsų (vyrų, moterų, vaikų) ir mišrūs chorai.

Orkestras - muzikos atlikėjų instrumentininkų kolektyvas, kuriame partijos gali būti dubliuojamos keleto muzikantų.

Harmonija - garsų jungimas į sąskambius (akordus), akordų jungimas į taisyklėmis apibrėžtas sekas.

Tembras - garso spalva.