Nors vakarų kultūra į Lietuvą skverbtis pradėjo tik XIV amžiuje, įvedus krikščionybę, to meto ir vėlesni kunigaikščiai bei valdovo dvaras akylai sekė Europos muzikos madas – statė operas, baletus, išlaikė orkestrus. Tačiau iki M. K. Čiurlionio (1875–1911) Lietuvos istorijoje nebuvo nė vieno kompozitoriaus, išsiskiriančio Europos kūrėjų kontekste, nes vidurinysis visuomenės sluoksnis, per kurį suklesti kultūra, buvo gana silpnas. Be to, mūsų tėvynės politinė situacija labai dažnai keitėsi, neleisdama nusistovėti gilesnėms kūrybos tradicijoms: Lietuva buvo tai lenkinama, tai rusinama. XIX amžiuje jos kultūrą slopino spaudos draudimo laikotarpis. XX amžiuje po II pasaulinio karo muziką cenzūravo sovietų valdžia, o per „geležinę uždangą“ lietuviams buvo sudėtinga sužinoti apie pasaulio muzikos aktualijas. Ir tik atgavus nepriklausomybę atsirado tinkamos sąlygos formuoti savo muzikinę kultūrą.


   Kas, jūsų nuomone, daro įtaką šių dienų Lietuvos muzikai?