Instrumentinė muzika - atliekama vien tik muzikos instrumentais.

Sonata - instrumentinės muzikos žanras; kūrinys vienam ar keliems instrumentams, dažniausiai neprograminis, koncertinis, ciklinės formos (nuo XVIII amžiaus - sonatinio ciklo formos).

Opera - muzikos žanras; sceninis muzikinis kūrinys, apjungiantis vokalinę ir instrumentinę muziką, dramą, vaizduojamąjį meną bei šokį.

Grynoji muzika - instrumentinė, neturinti jokios programos, nieko nevaizduojanti, muzika. Programinės muzikos priešybė.

Simfoninis orkestras - 80 - 120 muzikantų kolektyvas, atliekantis simfoninę muziką. Jį sudaro styginių, medinių pučiamųjų, varinių pučiamųjų ir mušamųjų grupės.

Žanras - tuos pačius ypatumus turinčių kūrinių rūšis.

Akompanimentas - pritarimas pagrindiniam melodiniam balsui.

Fantazija - laisvos formos instrumentinės muzikos žanras.

Kamerinė muzika - pasaulietinė vokalinė ir instrumentinė muzika, kuri pagal atlikėjų sudėtį ir kompozicinę techniką skirta atlikti nedidelėje erdvėje.

Koncertinė pjesė - išplėtotas, dažniausiai instrumentinis, kūrinys, skirtas koncertiniam atlikimui.

Koncertinė uvertiūra - programinis, dažniausiai sonatinio allegro formos orkestrinis kūrinys, skirtas koncerto pradžiai.

Menų sintezė - kelių menų apjungimas viename kūrinyje.

Miniatiūra - nedidelė, trumpa muzikos kompozicija.

Programinė muzika - instrumentinė muzika, kurioje muzikiniais garsais vaizduojami, perteikiami kūrinio programoje nurodyti vaizdiniai. Programa gali būti paties kūrinio pavadinimas, kompozitoriaus paaiškinimas ar literatūrinis kūrinys, pagal kurį parašyta muzika.

Rapsodija - instrumentinės muzikos kūrinys, kuriam būdingas laisvas liaudies arba autorinių melodijų plėtojimas.

Repertuaras - atlikėjo kūrinių visuma.

Simfoninė poema - didelis laisvos formos vienos dalies kūrinys simfoniniam orkestrui, būdingas programiškumas.