Galima rasti daugybę pavyzdžių, kai kūrinys neturi pagrindinių dramaturginių elementų, tačiau išlieka aktualus ar įdomus. Tokie atvejai įmanomi tik tam tikrose situacijose ir tik tam tikromis sąlygomis. Svarbiausia čia tampa klausytojo emocinė būsena, žinios, gyvenimiška patirtis bei tai, kokioje situacijoje ta muzika yra pateikiama. Pavyzdžiui, siaubo filmuose šaižūs garsai aštrių daiktų fone gali asocijuotis su smurtinėmis situacijomis, ir nors pačioje muzikoje tai tiesiogiai neatsispindi, klausytojų smegenys pradeda pačios kurti įvairius papildomus vaizdinius bei asociacijas. Šis pavyzdys byloja apie tai, kad be kompozitoriaus kūrinyje perteiktos dramaturgijos egzistuoja ir kita, kartais net neplanuota ar neprognozuojama, dramaturgija, susikurta pačių klausytojų. Pirmoji leidžia klausytojui įsitraukti į kūrinį, o antroji – tarsi jame gyventi, todėl jos abi yra svarbios.

Kodėl, jūsų nuomone, geri dramaturgai, mąstydami apie kūrinio visumą, dėmesį atkreipia net į mažiausias detales?