Norint sukurti dramaturgiškai išbaigtą kūrinį, reikia ypatingų sugebėjimų, todėl nenuostabu, kad net lietuvių liaudies kūryboje yra tokios muzikos pavyzdžių. Tiesa, lietuviai yra gana santūrūs, todėl toji dramaturgija būna išreikšta gan subtiliai, o dažnai net ir paslėpta. Kitaip tariant, nemaža lietuviškos kūrybos dalis skamba kaip vienaplaniai, monotoniškos nuotaikos kūriniai, o tam tikros kūriniuose perteikiamos dramaturginės situacijos neretai gali būti suprastos tik gerai pažįstant lietuvišką buitį ar istoriją. Kiek ryškesnė ir dinamiškesnė dramaturgija matyti tarpukario bei sovietmečio Lietuvos muzikoje, tačiau reikia pripažinti, kad to meto kompozitoriai stengėsi komponuoti pagal kitų tautų kūrybos pavyzdžius. O štai dabartiniai lietuvių kompozitoriai dramaturgiją išsprendžia labai įvairiai, tačiau palieka daug erdvės ir klausytojų interpretacijai.
Ko, jūsų nuomone, reikia, kad kūryba būtų suprantama ne tik mažos grupės žmonių? 
