Teatras nuo senovės Graikijos laikų neatskiriamas nuo valstybės gyvenimo. Užtenka prisiminti vien tai, kad teatro lankymas senovės Atėnuose buvo privalomas. Teatro spektakliai išreiškia tam tikrą požiūrį aktualiais tautos, valstybės, visuomenės, žmogaus gyvenimo klausimais. Dažnai tai virsta prieštaravimu nusistovėjusioms ar tiesiog oficialioms tiesoms, žiūrovų kritinio mąstymo provokavimu.
XIX a. pabaigoje slaptuosiuose lietuviškuose vakaruose inteligentai, kaimo ir miestelių žmonės kalbėjo ir vaidino lietuviškai, nors carinė Rusija tai ir draudė. 1899 m. Palangoje suvaidinta Keturakio „Amerika pirtyje“ – pirmasis lietuviškas spektaklis, būtent tuo ir reikšmingas, kad žadino tautinę savimonę.

Sovietinės okupacijos metais (1940–1990) valdžia naudojo teatrą savo propagandiniams tikslams. Spektaklis turėdavo atitikti ideologinę cenzūrą, todėl prieš premjerą turėjo sulaukti palaiminimo iš komisijų, į kurias įeidavo teatro vadovai, partiniai darbuotojai, patikimi kritikai. Itin akylai buvo stebima, kad neiškiltų žymesnių, tautinį pasididžiavimą keliančių Lietuvos istorijos, religijos, kultūros faktų. Nuo 7-ojo dešimtmečio, šiltėjant politiniam klimatui, daugėjo istorinių poetinių dramų pastatymų. Režisieriai Jonas Jurašas ir Jonas Vaitkus itin ryškiai pasuko politiškai ir socialiai aktualizuoto teatro link. Naudotasi vadinamąja Ezopo kalba, kad būtų galima parodyti sovietinės valdžios melą ir savivalę, sukelti tylų nepritarimą, galbūt net pasipriešinimą, sustiprinti tiesos jausmą, tikėjimą kitokio gyvenimo ir kitokios Lietuvos galimybe. Tokie spektakliai sulaukė išskirtinio žiūrovų susidomėjimo. Šių dienų teatras taip pat jautriai atliepia pilietiškumo poreikius. Pasak teatrologės Rasos Vasinauskaitės, socialiai aktyvus teatras visuomet yra tam tikrų ribų bei tabu peržengimas (2009). Teatras viešina konfliktus ir verčia keistis bei keisti nusistovėjusias (blogąja prasme) pažiūras.