Susikūrė XIX a. pab. – XX a. pr. kaip sąlygiškas teatras. 1905 m. anglų aktorius ir režisierius Edvardas Gordonas Kreigas paskelbė dialogą „Teatro menas“, kuriame išdėstė, kad aktoriaus vaidyba bei literatūrinis tekstas spektaklyje nėra svarbiausia, kad teatras esąs įvairių raiškos priemonių (veiksmų, žodžių, linijų, ritmų, spalvų, garsų ir kt.) sąveika, kuriai meninę formą suteikia režisierius. Jis paskatino grąžinti teatrą prie jo ritualinių ištakų tardamas: „teatras gimė iš veiksmo, judėjimo“. Šią sampratą plėtojo žymūs XX amžiaus teatro menininkai: A. Apia, M. Reinhardtas, K. Stanislavskis, V. Mejerholdas, A. Tairovas, E. Vachtangovas, B. Brechtas, A. Artaud, J. Grotovskis, P. Brookas.

Suklestėjo Lietuvoje 8–9-aisiais praėjusio amžiaus dešimtmečiais kaip atsakas į totalitarinę tikrovę, devalvavusią žodžio vertę (kai žodis prilygo melui). Tam taip pat turėjo reikšmės absurdo, kita šiuolaikinė dramaturgija, sutelkianti dėmesį į dvasines egzistencines herojų būsenas, bei „žiaurumo teatro“ estetika. Imta atvirai kurti teatro iliuziją, išgalvotą sceninę realybę, naudojant daugiasluoksnę įvaizdžių, fizinių veiksmų tėkmę, utriruotą (pabrėžiančią) vaidybą. Sceninių įvaizdžių tekstas neretai tampa savarankišku, lyginant su pjese – literatūriniu tekstu. Dėl to šis teatras dar vadinamas postdraminiu teatru, kai drama nebėra spektaklio pagrindas, o tik vienas iš spektaklio elementų, režisieriaus arba autoriniu teatru. Ryškiausias atstovas Lietuvoje – Eimuntas Nekrošius. Jo režisūra labiausiai išgarsino lietuvių teatrą Europoje ir pasaulyje. Kiti žymūs lietuvių režisieriai: Juozas Miltinis, Jonas Vaitkus, Oskaras Koršunovas, Rimas Tuminas, Gintaras Varnas. Šis teatras ir yra šiuolaikinio teatro modelis.