Vaizduojamoji, taikomoji dailė ir laikinieji menai: Eglė Ganda Bogdanienė

Nykstant riboms tarp atskirų meno šakų, pasibaigia tradicinis taikomosios ir vaizduojamosios dailės apibrėžtumas. Menininkai vadovaujasi universalia meno kalba, kuri jungia labai daug skirtingos raiškos būdų, apimančių įvairias konceptualias ir kintančias kūrybos formas.

Pabrėždama glaudžias gyvenimo ir meno sąsajas, šiuolaikiškai tradicinės tekstilės technikas naudoja Eglė Ganda Bogdanienė. Menininkė didelį dėmesį skiria kūrinio sumanymui, kartais pasirenka laikinas, neilgaamžes medžiagas. Šios tekstilininkės iniciatyva atgaivintos vilnos vėlimo ir kamšymo technologijos įgijo šiuolaikinio meno bruožų.

• Eglė Ganda Bogdanienė. Iš ciklo „Kavos staltiesės“. 1996–2005, plastikas, kavos tirščiai, klijai, 400 x 400 cm, 160 x 160 cm.

Kai mokiausi vidurinėje mokykloje, Parodų rūmų kavinė buvo tokia jėga, kad jeigu jau tave ten kas nors atsivedė gerti kavos – o aplinkui vienos žvaigždės – tai tu pateptasis. Į savo darbą Šiuolaikinio meno centro kavinėje žiūriu kaip į meninę akciją, o ne verslą. Tai buvo grynai menininkų klubo idėja, kad čia vyktų kažkokia veikla, gyvenimas, bendravimas. Šioji idėja šovė į galvą beminkant popieriaus masę kartu su grafike Danute Jonkaityte. Tai buvo vienas iš tų momentų, kai norėjau imtis kažko dar neišbandyto. Ir tuomet kažkas pasakė: „Geležinis Vilkas“ išėjo iš Šiuolaikinio meno centro, tai gal kokią kavinę atidarom? Iš pradžių nerealu pasirodė, o paskui pagalvojom – o kodėl gi ne? Surašėm projektą konkursui, kaip susigrąžinti menininkus į tuos laikus, kai buvo tikrosios „bufetavos“, kurios lūpdažiais ant veidrodžio rašydavo dailininkų skolas, ir pradėjom veiklą.
Rasti gerą netradicinį barmeną iš pradžių buvo labai sunku, todėl man pačiai teko stoti prie baro ir virti kavą. Kavinėje likdavo krūvos tirščių, ėmė kirbėti mintis, kad reikia ką nors iš jų daryti: gaila išmesti – gražu. Kartais iš nevilties pradedi kažką daryti, paskui paaiškėja, kad tokie, rodos, atsitiktiniai dalykai nėra be pagrindo. Kai pirmą kartą pyliau „kavos staltiesę“, tai buvo tarsi „recycle art“ – šiukšlių menas: ką išmeti, tą panaudoji kitame lygmenyje. Paskui išsivystė visa teorija. Gerta kava turi ir daugybę magiškų prasmių. Atsirado visokie palyginimai ir konceptualesni žaidimai: Šiuolaikinio meno centre rinkau menininkų gertos kavos tirščius, vėliau Dailės akademijos bufetėlyje – studentų gertą kavą – skirtingų kartų kavos likučius.

Eglė Ganda Bogdanienė

Eglė Ganda Bogdanienė [albumas iš serijos „Šiuolaikiniai lietuvių dailininkai“, tekstų autorės – Dovilė Tumpytė, Eglė Ganda Bogdanienė, vertėja – Irena Jomantienė], Vilnius: Artseria, 2006: 60.

Labai keista, bet man atrodo, kad meilę Rytams man „įpūtė“ močiutė. Antros eilės. Mano mama savo motinos neturėjo, ją užaugino močiutės sesuo Druskininkuose. Savo anūkų neturėjo, tad kai aš gimiau, buvau vienintele jos anūkė. Ji baisiai mane mylėjo. Tai ji mane pavadino Ganda. Tokio vardo Lietuvoje, atrodo, nesurasi niekur. Ganda yra indiškas vardas. Tas sąskambis – „gandža“ – kanapės, narkotizuojančios medžiagos. /.../... arba „gandan“, o tai reiškia šventyklą, Budos palaimintąjį. Labai daug jie turi sąskambių su „gan“. Atrodytų, kad čia vien atsitiktinumai, bet gyvenime juk nieko nėra atsitiktinio – kažkada vis vien tas mazgelis susiriša, vienur ar kitur./.../

Eglė Ganda Bogdanienė

Eglė Ganda Bogdanienė [albumas iš serijos „Šiuolaikiniai lietuvių dailininkai“, tekstų autorės – Dovilė Tumpytė, Eglė Ganda Bogdanienė, vertėja – Irena Jomantienė], Vilnius: Artseria, 2006: 55.

• Eglė Ganda Bogdanienė. Rūbas. 2005, aplikacija, nėriniai, 500 x 120 cm.

Mano kūryboje buvo tarpsnis, susijęs su vaikais, kitas – su moterimi iš genties, dar kiti – su vyrais ir su Rytais. Vienuose daugiau dramos, kituose – meditacijos. Juos galima sudėlioti chronologiškai: buvo laikas, kai sėdėjau namie, auginau vaikus ir lopiau kojines. Nuo kasdienybės rutinos pradėjo „važiuoti stogas“. Vėliau atėjo laikas, kai ėmiau dirbti ir kurti. Apsėdo tekstilės manija: lig šiol einu į sendaikčių turgų ir dėvėtų drabužių parduotuves, perku visokius nėrinius ir rankdarbius – net nėra kur dėti. Tai apsėdimas. Susimąstai, iš kur toks išprotėjimas atsirado, ir pradedi domėtis savo genealogija. Esu išsiaiškinusi savo giminės liniją: abi mano močiutės ne tik mėgo rankdarbius, bet ir mokėsi tekstilės. O su vyrais? Su jais juk reikia gyventi! Gyveni, jauti, galvoji, apibendrini įvairius potyrius ir juos vizualizuoji. Keliaujant po Tolimųjų Rytų šalis natūraliai atsirado Rytų tarpsnis.
Kelionės man kaip Dievo dovana – jos verčia daug permąstyti, pervertinti, keistis. O profesija išties labai moteriška. Ir labai sena. Penelopė, Ariadnė, Nauskija, net likimo siūlą verpiančios lietuvių Laimos – visos buvo pačios tikriausios tekstilininkės.

Eglė Ganda Bogdanienė

Eglė Ganda Bogdanienė [albumas iš serijos „Šiuolaikiniai lietuvių dailininkai“, tekstų autorės – Dovilė Tumpytė, Eglė Ganda Bogdanienė, vertėja – Irena Jomantienė], Vilnius: Artseria, 2006: 4.

• Eglė Ganda Bogdanienė. Akis. 1992, audimas, linas, 5 x 5 cm.

Auginau du mažamečius sūnus. Trimetis Mikalojus niekuo nesidomėjo, daug valgė ir zyzė, nerasdamas kuo užsiimti. Paaiškėjo, kad jo keistumo priežastis – akys tinginės. Viena akimi jis beveik nieko nematė, kita – neryškų vaizdą. Gydytojai prirašė storo stiklo akinius ir primygtinai siūlė klijuoti vieną akį, kad akis tinginė imtų dirbti. Žinoma, Mikalojus priešinosi tokioms gydymo procedūroms, galima suprasti, ir taip neryškus aplinkos vaizdas tapo šešėlių rūku, o kur dar kiemo vaikų patyčios – ačkarikas... Pavyko sutarti, kad leis dengti sveikesnę akį, bet tik kasdien nupieštu nauju piešiniu. Piešiau paukščius, vabalus, ornamentus, o vieną dieną sugalvojau realistiškai nupiešti Mikalojaus akį – kad iš toli žiūrint net nesuprastum, jog ji užklijuota. Šis sprendimas Mikalojui patiko, ir kiemo draugai tai įvertino. Jaučiausi gerai, prasmingai panaudojusi savo gebėjimą realistiškai piešti. Laikui bėgant sūnaus regėjimas pastebimai gerėjo. Džiaugiausi savo atradimu, todėl nutariau išausti miniatiūrą – Mikalojaus akies kopiją – ir eksponuoti ją pirmoje Lietuvoje organizuojamoje tarptautinėje mini tekstilės parodoje.
Po parodos „Akis“ buvo nupirkta, uždirbau dešimt dolerių – tuomet tai atrodė milžiniški pinigai. Bet visą tą laiką jos ilgėjausi, prisimindama istoriją ir matydama augantį Mikalojų, kuris sėkmingai baigė mokyklą ir studijuoja universitete.
Šį pavasarį netikėtai gavau elektroninį laišką iš Kanados. Rašė moteris. Prisistatė kaip toji, kuri prieš daugelį metų viešėdama Lietuvoje nupirko iš manęs miniatiūrą „Akis“. Ji pastaraisiais metais daug keliavo, gyveno skirtinguose pasaulio kraštuose ir visur vežiojosi „Akį“ – kaip mėgstamiausią kūrinį. Tik nežinia kodėl į jį žiūrėdama moteris jautėsi nejaukiai...
Papasakojau jai „Akies“ istoriją, nusiunčiau fotografiją, kurioje glėbesčiuojamės su Mikalojumi jo mokyklos išleistuvėse. Gavau atsakymą: „Dabar supratau keistą kaltės ir nerimo jausmą, kurį jutau žiūrėdama į „Akį“. Ji pernelyg asmeniška, pripildyta meilės ir šeimyniškos šilumos, todėl privalau ją grąžinti namo...“ Birželį gavau siuntinį iš Kanados, kuriame rūpestingai supakuota Mikalojaus „Akis“. Šiandien spalio 2 d., o aš vis dar nesiryžtu atplėšti siuntinio.

Eglė Ganda Bogdanienė

Iš: Elena Černiauskaitė.Sakralumas ir tekstilinė biurokratija // 7md , 2012-10-12

• Eglė Ganda Bogdanienė, Miglė Lebednykaitė, Laura Pavilonytė. Velti sodai. 2003–2006, vėlimas, kamšymas, vilna, 120 x 70 cm.

/.../ Kadaise Lietuvos kaimuose mokėta velti, tačiau tikrieji veltinio kraštai – Vidurinė Azija, Tolimieji Rytai. Pasak legendos, persų karaliaus Saliamono sūnus buvęs piemuo. Ganydamas avis suko galvą, kaip čia iš vilnos pasidaryti drabužį. Ir šiaip bandė, ir taip – nieko neišeina. Netekęs kantrybės, ėmė tą vilną trypti laistydamas ją nevilties ašaromis. Žiūri – ogi išėjo veltinis!

Eglė Ganda Bogdanienė

Eglė Ganda Bogdanienė [albumas iš serijos „Šiuolaikiniai lietuvių dailininkai“, tekstų autorės – Dovilė Tumpytė, Eglė Ganda Bogdanienė, vertėja – Irena Jomantienė], Vilnius: Artseria, 2006: 55.

• Eglė Ganda Bogdanienė. Tekstilė išplėstame lauke, 2010–2012, siuvinėjimas, medvilnė, 140 x 210 cm.

Autorė išsiuvinėjo didžiulę šiuolaikinės tekstilės sampratos schemą, pagrįstą jos pačios parinktų menininkų ir mokslininkų mintimis. Šį sumanymą įkvėpė 2009 m. tarptautinės „Kauno bienalės“ metu surengta diskusija apie tekstilę ir šiuolaikinį meną. Kūrinyje išsiuvinėtuose ženkluose ir frazėse įžvelgiamas atsakas į svarstymus apie tradicinio tekstilės suvokimo ribas ir naujų raiškos formų jungtį, apie seniai atgyvenusį skirstymą į taikomąją ir vaizduojamąją dailę, apie nykstančią skirtį tarp šiuolaikinės tekstilės ir šiuolaikinio meno.

• Eglė Ganda Bogdanienė. Red tape. 2013, siuvinėjimas, popierius, vilna, medvilnė, galerija „Artifex“, Vilnius.

Naujausiuose darbuose autorė tarsi bando atsikratyti jos gyvenime vis gausėjančio popierizmo (nuo 2011 m. ji yra VDA studijų prorektorė), kuris dažniausiai prieštarauja kiekvieno menininko esybei, susaistydamas ją raudonomis biurokratijos „siūlų“ gijomis. Oficialius, savo pasirašytus raštus menininkė suaudžia į visų mindomą kiliminį taką, kartu su kostiumo dizainere Jolanta Vazalinskiene pasiuva iš jų drabužius, ant realių dokumentų gėlėmis ir bučiniais išsiuvinėja laiškus biurokratijos gerbėjams. Paradoksalu, tačiau „užversta“, rodos, mažai ką bendra su menu turinčiais darbais, tekstilininkė atranda laiko savo kūrybai.

APIE AUTORĘ
Eglė Ganda Bogdanienė gimė 1962 m. Vilniuje. 1980–1985 m. studijavo tekstilę Lietuvos valstybiniame dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija). 1985 m. dirbo Vilniaus „Dailės“ kombinate. Nuo 1983 m. dalyvauja parodose, simpoziumuose, kuruoja dailės renginius. Nuo 1990 m. dėsto Tekstilės katedroje (dabar – VDA profesorė). 1990–2009 m. stažavosi Suomijoje, Švedijoje, Didžiojoje Britanijoje, Indijoje. Nuo 1999 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narė. 2002–2010 m. VDA Tekstilės katedros vedėja. Nuo 2008 m. VDA Senato narė, Mokslo ir studijų komisijos pirmininkė. Nuo 2011 m. VDA prorektorė.
Kuria instaliacijas ir objektus, naudodama audimo, vėlimo, fotografijos ir kitas technologijas.