Idėjų albumai: Mindaugas Navakas

„Vilniaus sąsiuvinis“ – tai į autorinę knygą surinkta skulptoriaus Mindaugo Navako eskizų serija. Jie atlikti tuomet, kai dar nebuvo kompiuterių, naudojant fotomontažo techniką. Vaikščiodamas po Vilnių, neabejingas miesto erdvei, bet tuomet negalėjęs joje pasireikšti, menininkas fotografavo akį traukusias vietas, istorinius ir šiuolaikinės architektūros statinius.

Sugrįžęs į dirbtuvę, žvelgdamas į nuotraukose užfiksuotas erdves, kurdavo joms skirtus postmodernistiškai ironiškų, daiktiškų skulptūrų modelius. Po to juos fotografuodavo, o iškirptus nuotraukų fragmentus koliažo principu įkomponuodavo anksčiau užfiksuotoje miesto erdvėje, o gautą vaizdą retušuodavo. Padedant bičiuliams, šie atvaizdai pasiekė spaustuvę, kur, kaip ir „Komjaunimo tiesos“ bei „Tiesos“ dienraščių puslapiai, buvo išnuodyti ant cinkografinių klišių, atspausti ir surišti į „Vilniaus sąsiuvinį“.

Pirmą kartą šios cinkografijos viešai parodytos 1986 m. personalinėje menininko parodoje, vykusioje LTSR  Architektų sąjungoje Vilniuje. Tiesa, paroda veikė tik valandą. Postmodernistinis, chuliganiškas menininko dialogas su reprezentaciniais miesto pastatais papiktino anuometinius meno dorovės sergėtojus. Nenuostabu – kas leninų gadynėje galėjo pakęsti faktą, kad ant Operos ir baleto teatro stogo atsirado keista vaza, į užsienio svečiams skirtą „Lietuvos“ viešbutį įsirėžė cepelininis paršelis, o vienintelės miesto centrinės universalinės parduotuvės stogą uždengė druskinė.

Daugumą „Vilniaus sąsiuvinyje“ numatytų skulptūrų projektų menininkas vėliau įgyvendino. Vienus – kaip parodinius kūrinius, išliedamas juos iš bronzos, kitus – dalyvaudamas Smiltynės granito simpoziumuose ar kurdamas skulptūrinius objektus Vilniaus ir kitų miestų viešosioms erdvėms.

NDG inf.

Pasikalbėjimas su Linu Jablonskiu
/.../
L.Jablonskis: Kokią įtaką daro tavo skulptūroms medžiaga, technologija? Ar pirma susiformuoja idėja ir tada ieškai jai plastinės išraiškos?
M. Navakas: Kalbant apie medžiagą ir technologiją pasakytina, kad turi būti tuos dalykus gerai savo rankomis iščiupinėjęs. Turi turėti su jais asmeninį santykį. Tada galvosena automatiškai pasidaro technologiška. Mechanines medžiagos savybes paneigi arba prie jų prisitaikai. Lyg ir elementarūs studentiški dalykai. Pavyzdžiui, medžiui labai būdinga būti dūmais.

L.J.: Kokie pirminiai tavo skulptūrų išeities taškai? Kas tai būna, nuo ko pradedi, arba kas tau įdomu: figūra, daiktas, erdvinė forma?
M.N.: Grynu pavidalu tai man niekas neįdomu. Arba neįdomu, arba neišeina. Figūra man neįdomu, žmogus man įdomus kitokiu požiūriu. Įvairūs jo vidaus aspektai, jo veiklos rezultatai. Tai susiję su skulptūros, kaip labiausiai daiktiško meno, specifika ir su XX a. žmoguje (kūrinio autoriuje) objektyviai vykusiais pokyčiais.
Labiausiai pavykę darbai, man rodos, yra tie, kur sunkiausia ką nors atsekti, kur pasidaro visai nebeaišku.

L.J.: Ar yra kokie pagrindiniai principai, kryptys, lemiančios tavo kūrybą?
M.N.: Neturiu jokio specialaus metodo, kuriu stichiškai, turbūt vizijos principu. Kartais – atsitiktinai atsirėmus žvilgsniui į ką nors aplinkoje – įvyksta smegenyse toks lyg ir trumpas jungimas, ir dažniausiai pamatau mintyse beveik gatavą daiktą. Nors šiaip jau labai stengiuosi kūryboje būti nuoseklus...

1989 sausis
Iš kn.: 72 lietuvių dailininkai – apie dailę,
sud. Alfonsas Andriuškevičius, Vilnius: VDA leidykla, 1998: 211–212.

APIE AUTORIŲ
Gimė 1952 m. Kaune. 1977 m. baigė skulptūrą Lietuvos valstybiniame dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija). Nuo 1977 m. dalyvauja parodose. 1995 m. Herdeno premijos laureatas. Dalyvavo daugelyje Šiaurės šalių bienalių, Venecijos bienalėje, Pietų Korėjos bienalėje, įgyvendino didelius skulptūrinius projektus Berlyne ir Pusane (Pietų Korėja). Baltijos Asamblėjos ir Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas. Vilniaus dailės akademijos profesorius.

Pagal MMC inf.