Kūrinių restauravimas

Restauravimas yra ne vien amatas, kurį galima išmokti dirbant su patyrusiu restauratoriumi jo dirbtuvėje. Tai profesija, reikalaujanti specialaus pasirengimo: meno istorijos žinių, chemijos, fizikos, biologijos mokslų, kūrinių technologijų ir jų istorinės kaitos išmanymo. Restauratorius turi išmanyti kūrinių medžiaginę struktūrą, jų senėjimo ir irimo procesus, žinoti fizikinių ir cheminių tyrimo metodų galimybes, naudojamų medžiagų struktūrą, savybes ir kt.

Lietuvoje būsimus restauratorius rengia kelios aukštosios mokyklos ir kolegijos. Jose dėsto ir patirtimi dalinasi aukščiausios kvalifikacijos restauratoriai – P. Gudyno muziejinių vertybių restauravimo centro darbuotojai.

Garsų 1933 m. skulptoriaus Balio Bučo sukurtą Prezidento Antano Smetonos biustą, kuris saugomas Biržų krašto muziejuje „Sėla“, P. Gudyno muziejinių vertybių restauravimo centre restauravo aukščiausios kvalifikacijos skulptūros restauratorius Jonas Juodišius.

• Balys Bučas. Prezidento Antano Smetonos biustas. 1933, tonuotas gipsas, 70 x 62 x 31 cm, Biržų krašto muziejus „Sėla“.

Biusto galva buvo nudaužta, išliko tik veidas, pats biustas skylėtas, apdaužytas ir subraižytas. Nuvalius dulkes, reikėjo surasti ir pritaikyti galvos padėtį horizontaliai ir vertikaliai pagal išlikusias dvi kaklo raukšles ir panaudojus sudėtingą technologiją pritvirtinti galvą prie kaklo. Trūkstamos biusto vietos modeliuotos pagal archyvinę Prezidento Antano Smetonos nuotrauką iš Kauno karo mokyklos per kardų įteikimo ceremoniją. Atstačius trūkstamus fragmentus, biustas tonuotas imituojant seną bronzą.

APIE PRANO GUDYNO RESTAURAVIMO CENTRĄ.
Prano Gudyno centro įkūrimo pradžia – 1946 m. prie tuometinio Vilniaus valstybinio dailės muziejaus įkurtos pirmosios Lietuvoje tapybos restauravimo dirbtuvės. Didesnio dėmesio jos sulaukė, kai 1953 m. Lietuvos dailės muziejaus direktoriumi tapo profesionalus dailininkas restauratorius Pranas Gudynas. Nuo 1968 m. išplėstos dirbtuvės, kurioms vadovavo Dailės muziejaus direktoriaus pavaduotojas Balys Pakštas, jau aptarnaudavo daugelį Lietuvos muziejų.

1978 m. restauravimo dirbtuvės buvo reorganizuotos į Restauravimo centrą, kuris įsikūrė Rūdininkų gatvėje Vilniuje, buvusiuose didikų Oginskių rūmuose. 1980 m. centrui suteiktas ilgamečio Lietuvos dailės muziejaus direktoriaus, pirmojo profesionalaus tapybos restauratoriaus Prano Gudyno (1919–1979) vardas.

P. Gudyno muziejinių vertybių restauravimo centre kasmet konservuojama ir restauruojama per 2000 objektų, saugomų Lietuvos dailės muziejaus, kitų respublikos bei savivaldybių muziejų rinkiniuose, kitose institucijose. Be to, į Restauravimo centro laboratorijas kasmet patenka per 500 archeologinių objektų, atkeliaujančių tiesiai iš kasinėjimų.

Greta praktinių restauravimo darbų plėtojama tiriamoji veikla, gilinamos metalų, tekstilės, popieriaus konservavimo metodikos. Cheminės analizės, fizikinių tyrimų laboratorijos identifikuoja tapybos pigmentus, rišiklius, popieriaus ir tekstilės pluoštą, dažiklius, metalų lydinius, eksponatų irimo produktus, atlieka tapybos kūrinių, polichrominių skulptūrų, grafikos, archeologinių radinių analizę ultravioletiniais, infraraudonaisiais, rentgeno spinduliais.

Restauravimo centro darbuotojai taip pat glaudžiai bendradarbiauja ir su Lietuvos muziejų saugotojais parinkdami, tirdami ir įvertindami šiuolaikines medžiagas, skirtas eksponatų saugojimui, eksponavimui, transportavimui, muziejų saugyklų ir ekspozicijų įrangai.

Restauratoriaus veiklą apibrėžia įvairūs teisės aktai: nekilnojamojo kultūros paveldo ir kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymai, kultūros ministro įsakymas dėl „Restauratoriaus profesinės kvalifikacijos pripažinimo norint dirbti pagal restauratoriaus profesiją ar laikinai arba vienkartinai teikti restauratoriaus paslaugas“ ir kiti.