Popmenas

Nuo XX a. antrosios pusės Lietuvoje paplinta popmeno kryptis, kuriai būdinga pramoninės gamybos imitacija: preciziškas, tarsi fabrikinis, atlikimas, ryškus koloritas, serijinė kompozicija, pagrįsta masinės kultūros įvaizdžiais. Šią stilistiką pamėgę dailininkai įkvėpimo semiasi iš banalios komercinės produkcijos: prekių įpakavimų, reklaminių plakatų, žurnalų ir laikraščių nuotraukų, televizijos ir kino vaizdinių.

Vienas iš nuoseklesnių naujojo popmeno atstovų – Linas Liandzbergis. Baigęs tapybą Vilniaus dailės akademijoje, jis prisijungė prie jaunųjų menininkų grupės „Žalias lapas“, kuri XX a. 9 dešimtmečio pabaigoje viena iš pirmųjų Lietuvoje pradėjo plėtoti postmodernistinio meno formas. Kartu su Džiugu Katinu menininkas daugiau kaip dešimtmetį nuosekliai dirbo veiksmo meno srityje – sukūrė ne tik chrestomatiniais lietuvių dailės istorijoje tapusių performansų, bet ir surengė keletą tarptautinių performanso festivalių. Pasak Lino Liandzbergio, „kūrybos procesas man visada aktualesnis: jis skatina ne tik mąstyti, bet ir ieškoti.“

Pastaraisiais metais autorius domisi tapybos technika, imituojančia skaitmeninių technologijų ir virtualios realybės stilistiką. Tai šiuolaikinio meno apgaulė, tikrovės pakaitalas, kai stilizuotos mechaninės formos tapomos ranka.

Tapytojo kompozicijų intriga – tai klasikinio peizažo ir abstrakčių ritminių virtinių derinys. Rutuliai ir taikiniai paveiksluose yra tarsi gyvi personažai, veikiantys priklausomai nuo juos supančios aplinkos. Kruopščiai nutapyti ryškiaspalviai apskritimai sukuria optines iliuzijas, kurios įsiterpia į jautriai nutapytus peizažus su rūke skendinčiai toliais.

Sumanymo ir formos požiūriu išsiskiria naujausi Lino Liandzbergio paveikslai iš ciklo „Lipdukai“. Šiose kompozicijose toliau plėtojami realaus vaizdo ir abstraktaus spalvoto ženklo supriešinimai. Anot autoriaus, lipduko idėja tik pabrėžia vertybių nepastovumą (prisiminkime knygynuose matytas prabangias monografijas su prekės nuolaidą ženklinančia nuoroda atsitiktinai atsirandančia, tarkim, ant Monos Lizos kaktos). Taip nejučia kinta mūsų vertybių skalė, kai klasikiniai šedevrai dėl minėtų svetimkūnių akyse nupinga. Kita vertus, lipdukas tarsi šleikštulį keliantis surogatas, kurio niekaip negali atsikratyti, toliau įkyriai persekioja.

Renesansinės ar realistinės dvasios peizažą Linas Liandzbergis tapo gan meistriškai, sukuria pribloškiantį tikrovės atspindžio ir dekoratyvaus ženklo kontrastą. „Labai vertinu laiką, kai esu vienas su savo paveikslo idėja. Man patinka tapyti. Paprastai kuriu darbų ciklus: jungiu tris ar net keliolika paveikslų...,“ – sako autorius. Visuose ciklo darbuose skirtingai nutapytas fonas ne tik akcentuoja nuotaikų kitoniškumą, bet ir sukuria paslapties gaubiamą atmosferą, kurią dar labiau įelektrina pirmąjį planą raižantys „skerdikai“.

APIE AUTORIŲ
Linas Liandzbergis gimė 1965 m. Vilniuje. 1978–1983 m. mokėsi Vilniaus vaikų meno mokykloje (dabar – Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykla). 1983–1989 m. studijavo tapybą Lietuvos valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija). Nuo 1989 m. dalyvauja parodose. Kuria tapybos, performanso, videomeno, instaliacijos, scenografijos srityse, kuruoja meninius projektus. Nuo 1995 m. Lietuvos dailininkų sąjungos, nuo 1999 m. Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos narys. Lietuvos edukologijos universiteto docentas, Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklos mokytojas.