Kaziuko mugių tradicijos

„Kaziuko mugė“ – tai smagi atsisveikinimo su žiema bei pavasariško džiugesio šventė, rengiama Vilniuje kovo mėnesio pirmąjį savaitgalį. Daugelį amžių ši šventė išlieka savotiška miesto „vizitinė kortelė“.

Šventės ištakos siekia XVII a. pradžią: 1521 m. popiežius Leonas X paskelbė karalaitį Kazimierą (1458–1484) šventuoju. Vilniaus miestui ir visai Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei tai buvo itin reikšmingas įvykis – karalaitis Kazimieras tebėra vienintelis šventasis iš mūsų krašto. Kanonizacijos iškilmės įvyko Vilniaus katedroje 1604 m. Iškilminga šventinė procesija transformavosi į kasmetę miestelėnų bažnytinę šventę, kurios neatsiejamu elementu tapo mugė.

Ši šventė kiekvieną pavasarį suvienydavo amatininkus ir kilminguosius, vienuolius ir studentus. Kai kurios šventės detalės keitėsi, pavyzdžiui, tradicinė turgaus vieta 1901 m. buvo perkelta iš Katedros aikštės į Lukiškių aikštę. Prekiauta įvairiais skanėstais, o laikui bėgant privalomu kulinariniu atributu tapo riestainiai ir ypač meduoliai „Kaziuko širdis“.

Tarpukario Vilniuje ryškiu šventės elementu tapo verbos – tautodailės dirbiniai, nupinti iš džiovintų gėlių bei žolynų.

Sovietmečiu mugei teko susigūžti Kalvarijų (Dzeržinskio) turgavietėje, tuomet vadintoje kolūkine. „Kaziuko mugė“ vėl išpopuliarėjo XX a. 8–9 dešimtmetyje – sovietinės inteligentijos atstovai, taip pat studentaujantis jaunimas, traukdavo į Vilnių iš visų Sovietų Sąjungos kampelių patirti „vakarietiškos laisvės“ iliuzijos. Vilnius „Kaziuko mugės“ metu tapo sovietinės imperijos neformalų, pirmiausia hipių, piligrimystės vieta.

Atgavus nepriklausomybę, po sovietinių ateistinio vajaus dešimtmečių Vilnius vėl tapo Šv. Kazimiero miestu. „Kaziuko mugės“ arealas išsiplėtė – dabar savos mugės organizuojamos ir Kaune, ir Klaipėdoje. Gatvės vaidinimai, teatralizuotos procesijos, liaudies menininkai – viskas sutelpa šiandieninėje Šv. Kazimiero miesto erdvėje.