Mikalojus Povilas Vilutis. Iš parodos „Kalbėjimai“, 2010, galerija „Actus Magnus“, Vilnius
Mikalojus Povilas Vilutis. Iš parodos „Kalbėjimai“, 2010, galerija „Actus Magnus“, Vilnius
Meno istorijos veikaluose paveikslų rėmams skiriama nepaprastai mažai dėmesio, retai pasitaiko albumų, kuriuose būtų įrėminti tapybos kūriniai. Tačiau rėmai, kad ir nebūdami savarankiški meno kūriniai, yra labai svarbūs paveikslo elementai, atliekantys dvi funkcijas: jie puošia paveikslus ir juos saugo, suteikia kūrinių konstrukcijai tvirtumo.
Seniausių paveikslų rėmai – medinio tapybos pagrindo pakraščiuose vinimis ar kaištukais pritvirtintos medinės juostelės, kurias dailininkas pats nugruntuodavo, nudažydavo ar nuauksuodavo. Išlikę XV–XVI a. didelių altorinių kompozicijų eskizai liudija, kad ir tuomet paveikslų rėmus tapytojai suprojektuodavo patys, be to, dalyvaudavo juos gaminant. Tik XVII a. rėmus imta gaminti atskirai, specialiose stalių ir auksavimo dirbtuvėse, kuriose vėliau, XIX a., išsivystė industrinė lentjuosčių ir rėmų gamyba. Rėmų meistrai niekuomet nežymėdavo savo darbų ženklais – inicialais, parašais ar kitomis signatūromis, todėl nieko nežinome net apie gražiausių, meniškiausių rėmų autorius.
Nepažeistus, geros būklės rėmus reikėtų bent kartą per pusmetį nuvalyti. Jokiu būdu negalima istorinių rėmų valyti drėgna šluoste, kietomis, šiurkščiomis medžiagomis! Tam tinka tik sausas, minkštas voverės plaukų teptukas.
Audronė Čyžienė
LDM Prano Gudyno restauravimo centro restauratorė.
Paprastai kuo mažesnis paveikslas, tuo siauresnis rėmas. Jei siekiama visą dėmesį sutelkti į paveikslą, pabrėžti lengvumo pojūtį, parenkami labai ploni rėmai. Tačiau jei norima nedideliam kūriniui suteikti reikšmingumo ir puošnumo, imami gana platūs rėmai.
Kartais dailininkai kūrybiškai panaudoja kūrinio rėmus, pratęsdami ant jų paveiksle išplėtotą pasakojimą. Taip sustiprinama nutapytos istorijos intriga, sukuriamas netikėtumo įspūdis.
Šiandien dažniausiai naudojamasi rėminimo firmų paslaugomis. Paprastai rėmai taikomi prie interjero, tik nederėtų jų derinti su baldais. Tradiciniams tapybos žanrams (portretams, peizažams, natiurmortams) tiks klasikiniai, abstrakcijoms – šiuolaikiniai rėmai.
Prieš renkantis rėmą, reikėtų atsižvelgti į paveiksle vyraujančią spalvą. Jeigu ji tamsi, siūloma rinktis tamsų, jei šviesi – šviesų. Beveik visiems paveikslams tiks auksinės, šiuolaikinei tapybai – juodos spalvos rėmai. Rėmus patariama rinktis taip, kad jų ir sienos spalva nebūtų vienoda.
Tačiau jei tai namų aplinka, galima ir paeksperimentuoti – tuomet rėmų koloritas ir stilius nebūtinai turi derėti su rėminamu paveikslu.
[pranc. baguette – lazdelė] – rėmjuostė: lygi arba profiliuota medinė juostelė paveikslų rėmams, lubų ir sienų puošybai.
Paveikslo apdailos priemonė, meninės kompozicijos elementas. Atriboja paveikslą nuo sienos ir aplinkos, suteikia jam nepriklausomą statusą.