Marija Teresė Rožanskaitė. Politikų išpažintis, 2005, audiovizaualinė instaliacija, skveras prie Tekstilininkų gildijos galerijos Kaune
Marija Teresė Rožanskaitė. Lėlės stebėtojos, 2000, instaliacija, Užsienio reikalų ministerija Berlyne, Vokietija
Marija Teresė Rožanskaitė. Tėvo ir giminių, nukentėjusių nuo genocido, atminimui, 2004, instaliacija, Genocido aukų muziejus, Vilnius
Marija Teresė Rožanskaitė. Ateik ir pasiimk, 2005, instaliacija, Kuršių km., Varėnos r.
Marija Teresė Rožanskaitė. Tėvo ir giminių, nukentėjusių nuo genocido, atminimui, 2004, instaliacija, Genocido aukų muziejus, Vilnius
Marija Teresė Rožanskaitė. Suvarstyta Vilnelė, 1999, instaliacija Užupyje, Vilnius
Marija Teresė Rožanskaitė išgarsėjo medicininės tematikos paveikslais – širdies operacijų, rentgeno kabinetų, ligoninių vaizdais. Savo tapyboje, asambliažuose, akcijose ir instaliacijose menininkė akcentavo ribines situacijas ir nepatogias erdves, kur ryškūs žmogaus ir technikos, individo ir visuomenės susidūrimo pėdsakai. Jos kūriniai yra politiški, ekologiški, asmeniški, skausmingi ir kartais slegiantys. Tačiau jie visada kalba apie savąjį laiką jam būdingomis raiškos priemonėmis.
NDG inf.
Menininkės kūrybos impulsus, jos požiūrį į aplinką, filosofinius apmąstymus puikiai atspindi autorės mintys.
***
Sunku pasakyti, iš kur tas impulsas kyla – kartais mintis ateina netikėtai, aš bandau ją pagauti. Tai trunka gal tik akimirką, bet bręsta labai ilgai. Mano gyvenimas buvo sudėtingas, todėl kitų žmonių išgyvenimai mane veikia. Aš nebandau tiesmukai perkelti savo jausmų į kūrybą, bet mano viduje visą laiką vyksta drama. Kažko vis ieškau, kažkokie idealai vis nepasiekti. Mėgstu svajoti, fantazuoti. Net ir dirbdama fizinį darbą mintyse kalbuosi su savo pažįstamais, išpasakoju visus jausmus, kurių tikrai negalėčiau išreikšti, kai juos matau.
/.../
Aš prisirišu prie savo darbo – man tiesiog malonu su juo būti. Tai mano pašnekovas, kuriam galiu visiškai atsiverti. Tapydama klostes, aš paslepiu jose visą savo skausmą. Nesėkmes, kurių negaliu išsakyti. Man kūryba yra slėptuvė. Savo dirbtuvėje jaučiuosi visiškai saugi.
Kai darau erdvinius darbus, instaliacijas gamtoje, iškyla kitos problemos. Tada visiškai pasiduodu fantazijai, atsitiktinumui, neruošiu jokių eskizų. Todėl bet kada gali ištikti fiasko. Bet tai didžiulis malonumas, žaidimas, rizika, kuri mane nepaprastai žavi!
Marija Teresė Rožanskaitė
Iš kn.: Marija Teresė Rožanskaitė. Vaizdai ir tekstai. Sud. Laima Kreivytė, Tarptautinės dailės kritikų asociacijos
(AICA) Lietuvos skyrius, 2011:
60
***
Plastinis sprendimas ateina intuityviai. Mėgstu stebėti gal ir visai neįdomius dalykus: pavyzdžiui, kaip „sueina“ kaimiško trobesio stogas. Galiu visą dieną stebėti stogo galą: kaip bėga šešėlis, kaip keičiasi spalvos. Arba šulinį, tvorą. Ta formų kaita keičiantis apšvietimui man labai svarbi. Ir savo darbus galiu įvairiai eksponuoti – ant žemės guldyti, skirtingai apšviesti. Viskas taip greitai keičiasi – ir visatoje, ir žmogaus gyvenime. Mūsų žemė – tai durys: tik atidarome ir tuoj uždarome. Taip greitai tą slenkstį peržengiam. Tik įeinam ir išeinam. Iš kur ir į kur? Gyvenime tiek daug klausimų ir tiek mažai atsakymų.
Marija Teresė Rožanskaitė
Iš kn.: Marija Teresė Rožanskaitė. Vaizdai ir tekstai. Sud. Laima Kreivytė, Tarptautinės dailės kritikų asociacijos
(AICA) Lietuvos skyrius, 2011:
62
***
Meno vartotojau, nesistenk įminti kūrybos paslapties, bet išmok gyventi. Man kūryba – gyvenimas. Gyventi – tai būti pačiame gyvenime ir dar būti priežasties viduje, kur viskas yra žmogiška, o tai, kas žmogiška, yra dieviška. Aš gyvenu ir stebiuosi, stebiuosi ir bandau kurti. Visur ir visada. Vėl viską bandau iš naujo.
Man vis dar atrodo, kad didesniuose formatuose sutilps daugiau gyvenimo.
Norisi šalia drobės pabūti ilgiau, pamedituoti, todėl kiekvieną detalę tapau ilgai. Nutariau nustumti į šalį išmoktą tapymo manierą, kuri reiškia tik fizinį darbą bei postimpresionistinį tapybos supratimą, ir prisiminti lietuvių liaudies tapybos pavyzdžius, italų ankstyvojo renesanso paveikslus, rusų ikonas. O paskui, kai, atrodo, ir to nepakanka vienos erdvės plokštumoje, panorau pereiti į paveikslo gilumą tiesiogine to žodžio prasme. Iškalinėjau kartoną, išėjau iš vienos plokštumos į kitą, kad, esant kelioms plokštumoms, darbas keistųsi nuo apšvietimo, net eksponuojant galėtų atrodyti kitaip. Gyvenime be paliovos viskas keičiasi. Maniau, kad man palengvės, bet – ne. Tuomet išėjau iš dirbtuvės į gamtą, prie upelių ir medžių. Bendrauju su gamta ir drauge su ja gyvenu – kuriu, rizikuoju, nes čia – kitos taisyklės. O aš nieko naujo neatrandu, tik iš savo drobių ar erdvinių darbų kai kuriuos elementus perkeliu į gamtą, nes noriu jai padėti ir su ja bendrauti. Erdvės gamtoje ir erdvės mano erdviniuose darbuose man primena teatrą, o tai ir džiugina, ir liūdina: jaučiu, kad visko įgyvendinti nesuspėsiu. Neturiu kito pasirinkimo, manau, kad žmogaus laimė yra jo lemtis.
Marija Teresė Rožanskaitė
Iš kn.: Marija Teresė Rožanskaitė. Vaizdai ir tekstai. Sud. Laima Kreivytė, Tarptautinės dailės kritikų asociacijos
(AICA) Lietuvos skyrius, 2011, viršelis
APIE AUTORĘ
Marija Teresė Rožanskaitė gimė 1933 m. Linkuvos miestelyje, Pakruojo r. 1941 m. birželio 14 d. ištremta į Sibirą. 1947 m. kartu su mama pabėgo iš tremties Altajuje ir grįžo į Lietuvą. 1953 m. baigė J. Naujalio meno mokyklą Kaune. 1953–1959 m. studijavo tapybą Vilniaus dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija). Nuo 1966 m. dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje. Nuo 1966 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narė. 2002 m. apdovanota LDS premija ir aukso ženkliuku. 2004 m. įteiktas Vytauto Didžiojo Riterio Kryžiaus ordinas už nuopelnus Lietuvai. Mirė 2007 m. Vilniuje.
Marija Teresė Rožanskaitė. Vaizdai ir tekstai, sud. Laima Kreivytė, Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA) Lietuvos skyrius, Vilnius, 2011
Šiuolaikinės dailės rūšis: kompleksinis erdvinis kūrinys, sukurtas konkrečiai patalpos (dažn. galerijos) ar lauko erdvei. Susideda iš daugelio elementų, kurie nėra savarankiški, bet sudaro plastiškai ir konceptualiai vientisą darinį. Dažniausiai instaliacijose komponuojami skulptūros, tapybos, piešinio, fotografijos ir kt. priemonėmis sukurti objektai, gatavi daiktai, taikomi šviesos ir audiovizualiniai efektai.
Postmodernistinio meno rūšis. Vadovaujamasi įsitikinimu, kad meno esmė glūdi sąvokose, idėjose arba konceptuose.
Tai laiko ir erdvės požiūriu kintantys kūriniai, šiuolaikinės dailės pavyzdžiai: ledo, sniego ir ugnies skulptūros, žemės meno objektai, instaliacijos, performansai ir kt.