Jurga Ivanauskaitė (1961–2007) – viena žymiausių Lietuvos rašytojų ir dailininkių, kurios kūrybą veikė Tibeto religija ir kultūra. Nuolatinės kelionės į šią šalį, įkvėpė dailininkę sukurti ne vieną piešinių, paveikslų ir fotografijų ciklą.

1985 m. baigusi grafiką Lietuvos valstybiniame dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija), J. Ivanauskaitė kūrė plakato ir knygų iliustracijos srityse, daug piešė, tapė ir fotografavo. 2005 m. rašytoja buvo apdovanota Nacionaline kultūros ir meno premija „už atvirumą pasauliui bei jo kultūrinei įvairovei (knyga „Tibeto mandala“, 2004 m.) ir kintančių vertybių pojūtį romanuose“.

Orientalinio stiliaus bruožai ypač ryškūs J. Ivanauskaitės paveikslų cikluose „Mandalos“ ir „Tibeto mirusiųjų knyga“. Juose kaip ir daugelyje rytietiškų miniatiūrų didelis dėmesys skiriamas smulkiam ir kruopščiam piešiniui, atlikimo precizijai.

1996 m. sukurtame cikle „Mandalos“ dailininkė pagrindinį paveikslo motyvą dažniausiai išdėsto centriškai, neretai plėtodama geometrinę apskritimo arba kvadrato formos kompoziciją. Taip simboliškai vaizduojama visatos pilnatvė. Autorė rašė: „Keliaujant po Himalajus šie piešiniai buvo tarsi savotiškas ritualas (nes kitokių nemoku), staiga susidūrus su slėpiningom jėgom, esančiom manyje ir aplinkui, bandymas jas pažinti, įvardinti, prijaukinti ar pačiai būti jų prisaikdintai, pavergtai, pasmerktai. Kartais šiam užsiėmimui skirdavau tik pusvalandį, kartais – ištisą dieną, tačiau man tai buvo ne šiaip sau piešiniai, o maginė apeiga. Kaip tik todėl savo kūrinius drįstu vadinti „mandalomis“, nors tik keli iš 110 piešinių atitinka tikrąją šio žodžio reikšmę. /.../“

2001–2002 m. nutapytame paveikslų cikle „Tibeto mirusiųjų knyga“ J. Ivanauskaitė pasitelkia siaurą pailgą, pasakojimui vaizdais ypač dėkingą formatą, panašų į kadaise naudotą šventuose tibetiečių raštuose. Dailininkė ne iliustruoja senųjų pamokymų, nurodymų ir maldų mirusiajam, o tapo savo sapnus, vizijas, nuojautas, vaizduodama mirtį kaip neatsiejamą mūsų egzistencijos dalį. Kurdama gyvybingus, linksmus ir pasipuošusius skeletukus, autorė tarsi prisipažįsta Mirčiai, kad jos nebijo.