Tapatybės problematika šiuolaikinio meno projektuose
Globalus šiandienos pasaulis kupinas naujų iššūkių, kurie skatina menininkus kurti daugialypius, tapatybės klausimus keliančius kūrinius. Įvairius tapatumo problemų atgarsius matome ir XXI a. Lietuvos menininkų darbuose Konstantino Bogdano (jaun.), Arturo Valiaugos, Audriaus Novicko, brolių Algirdo ir Remigijaus Gatveckų ir kitų kūryboje.
· Konstantinas Bogdanas (jaun.). Identifikacija. Tėvas ir sūnus, 2000, keturios nuotraukos, sidabro spauda, kiekviena 22,5 x18 cm
Menininkas yra gimęs garsaus ir įtakingo dailininko skulptoriaus Konstantino Bogdano (19262011) šeimoje. Tyrinėdamas, kaip tai jį veikia asmenybės, šeimos ir profesijos požiūriu autorius sukūrė keturis porinius portretus su savo tėvu. Šiose fotografijose abu Bogdanai pakaitomis laiko rankose užrašus Menininko sūnus, Menininko tėvas, Menininkas ir stovi be užrašų. Taip sumanymo autorius pabrėžia kintantį savo statusą ir suvokia asmens tapatybės įvairiapusiškumą. 2006 m. jis sukūrė panašią nuotraukų seriją su savo žmona, žinoma menininke Egle Ganda Bogdaniene.
· Arturas Valiauga. Fotografijų ciklas Tylusis identitetas, 20052006
Autorius apie save ir ciklo nuotraukas
Gimiau ir augau Vilniuje. Daugiau nei dešimt metų į darbą fotografijos studijoje važiuoju Olandų gatve ji prasideda sankryža, kurioje pavasarį žydi tulpės. Geriausiai žinomas objektas šioje gatvėje yra laidojimo rūmai sovietinės modernios architektūros palikimas. Ne tik senesniems miesto gyventojams, bet ir mano amžiaus žmonėms ši vieta sukelia liūdnus prisiminimus apie mirusius giminaičius ir draugus. Daugybę kartų važiuodamas šia gatve mąsčiau apie ryšį tarp šios gatvės, jos pavadinimo ir savęs. Kas yra olandai Lietuvoje? Kas yra lietuviai Olandijoje?
Fotografuodamas lietuvius Olandijoje ir olandus Lietuvoje neieškojau panašumų ar skirtumų. Visus mano fotografuotus žmones sieja gyvenimo užsienyje patirtis. Tačiau pastebėjau, kad lietuviai Olandijoje lieka lietuviais, tik prisitaiko prie aplinkos ir pasidaro sunku juos pastebėti. Tuo tarpu olandai Lietuvoje aplink save aktyviai kuria stereotipiškai olandišką aplinką aiškiai apibrėždami savo kultūrinę ir socialinę poziciją.
Mane domina, kaip jaučiasi žmogus, atvykęs į kitą šalį. Žmonės migruoja dėl įvairiausių socialinių, ekonominių, politinių ar asmeninių priežasčių. Jie išsaugo savo tautinę tapatybę ir kuria individualią aplinką. Privačias gyvenamąsias erdves ir jose randamus daiktus stebiu kaip vietas, kur vyksta kultūrinių ir vartojimo tradicijų kaita. Tai svetimoje šalyje dirbančių žmonių pasaulio žemėlapiai, kuriuose pasirodo ir nyksta tautinės tapatybės ženklai.
Arturas Valiauga, 2006
· Audrius Novickas. ID, 2004 / 2011, DVD, 5 min / 8 min 30 s
Menininkas gimė karaimo tėvo ir lietuvės motinos šeimoje. Jis augo lietuviškoje aplinkoje, nemokėdamas karaimų kalbos. Todėl atvykęs į Trakus svarbiausią karaimų bendruomenės centrą, menininkas jaučiasi lyg pramogautojas ir mažai kuo skiriasi nuo turistų arba aplinkos vartotojų, kuriems yra skirti ženklai Kibinai, Karaimai, Trakų pilis, Vytautas Didysis, Senoji Lietuvos didžiosios kunigaikštystės sostinė.
Performanso, kurį menininkas atliko du kartus 2004 m. ir 2011 m., video dokumentacijoje rodoma, kaip jis Trakų pilies fone, turistų labiausiai pamėgtoje vietoje pasistato stalą ir atsisėdęs už jo suvalgo su savimi atsineštą lietuvių nacionalinės virtuvės patiekalą cepeliną ir karaimų nacionalinės virtuvės patiekalą kibiną. Keldamas klausimą kas aš esu?, autorius ironiškai ir kritiškai žvelgia į kultūros stereotipų vartojimą, kartu atkreipdamas dėmesį į sudėtingą ir daugiareikšmį tautinio tapatumo klausimą.
Iš autoriaus įžvalgų
Man, nemokančiam karaimų kalbos ir neišmanančiam religijos, bene svarbiausias karaimiškumo bruožas yra ŠEIMOS svarba. Prie šeimos (turiu omenyje ne tik tėvus ir vaikus, bet ir platesnę žmonių grupę dėdes, tetas) karaimai yra labai prisirišę ir čia gali tikėtis besąlygiškos paramos bei solidarumo. Šį bruožą, daugiau ar mažiau būdingą visiems pietiečiams, karaimai išpuoselėjo ne tik šimtmečius gyvendami uždaroje bendruomenėje, bet ir dėl išlikusių nomadų genų. Tam tikra prasme jie iki šiol yra įstrigę (pasiklydę) nesibaigiančioje kelionėje tarp Krymo ir Lietuvos ir svajonėse braižo mentalinius tos kelionės planus (pavyzdžiui, ne vienas karaimas ir šiandien nuotakos važiuoja ieškoti į Krymą). Be to, gaji hipotezė, kad karaimai yra chazarų pusiau klajoklių palikuonys. Kaip žinoma, nomadai nėra prisirišę prie žemės ir daiktų. Tad jie prisirišę prie šeimos, likimo brolių ir seserų, išsibarsčiusių visuose arklių keitimo taškuose; galiausiai prie jiems prieglobstį teikusių šeimininkų (visų pirma didžiai gerbiamo Vytauto Didžiojo). Jau ne vieni metai ir aš galvoju apie meno kūrinį, kurio sudedamoji dalis būtų ėjimas (pėstute) iš Trakų į karaimų tvirtovę Čiuft Kale, esančią Kryme.
Vienu gajausių lietuviškumo bruožų laikau prisirišimą prie žemės. Dėl šio pagonybės dvasios persmelkto bruožo lietuviai kaimiečiai išlaikė savo tautinį identitetą visais nelaisvos egzistencijos laikais. A. Samuolio paveikslas Baltoji obelis, kaip tam tikra simbolinė meninių ieškojimų kvintesencija prieškario Lietuvoje, rodo, kad net ir mieste (Kaune) šis tautinės tapatybės bruožas rado palankią dirvą sklaidai. Sovietmečiu vykdyta Lietuvos industrializacija ir kaimo alinimas taip pat buvo bejėgiai prieš prisirišimą prie žemės, kuris rado nišą kolektyvinių sodų kultūroje. Dabartinėje Lietuvoje autentiško lietuvio miestiečio tipas dėl beveik nemąžtančios traukos prie žemės gimsta itin komplikuotai. Daugumai lietuvių miestas lieka butaforine scenografine aplinka (puikia vieta cepelinų kaimams steigti), todėl nenuostabu, kad Vilniaus senamiestyje dygsta pasakų pilys ir restauruojami ištisi kvartalai, o geografiniame Europos centre (dar viename vertingame žemės sklype) statomas informacijos centras yra niekas kitas, kaip kaimiška rąstų pirtelė.
Audrius Novickas, 2005
· Algirdas ir Remigijus Gataveckai. Projektas Poveikis, 2011, Alytaus globos namai
Šio projekto autoriai žinomi menininkai, broliai dvyniai užaugę Alytaus globos namuose. Čia buvo sukurti ir penki realistiniai daugiasluoksniai piešiniai anglimi, pastele, sangvinu. Tai
globos namų auklėtinių portretai visu ūgiu. Kiekvieną piešinį menininkai kurdavo 23 mėnesius. Per tą laiką piešiami jaunuoliai ne tik matė, koks sunkus, kruopštumo reikalaujantis būna dailininko darbas, bet ir daug su menininkais bendravo, kalbėjo apie gyvenimo siekius, ateities planus. Globos namų auklėtiniams Gataveckai iki šiol yra įkvepiantis pavyzdys, tarsi nelengvą kelią praėję vyresnieji broliai, kuriais galima didžiuotis.
Iš Algirdo Gatavecko pasakojimo
Kai kurios temos lukštenamos labai sunkiai, o ši idėja išplaukė pati. Stodamas į doktorantūrą turėjau sugalvoti, kokio darbo imsiuosi. Tuomet svarsčiau, kas esu, kokioje terpėje geriausiai nardau. Pamenu, žaidėme su globos namų vaikais futbolą ir vienas paklausė, ar galėčiau nupiešti jį. Be to, tapybos grandas Valentinas Antanavičius vis padrąsindavo, kad be tėvų augančių vaikų tema itin aktuali. Taigi, supratau, kad geriausiai pažįstu erdvę, kurioje augau, kur praleidžiu daug laiko, tai yra Alytaus vaikų globos namus. Nusprendžiau dirbti su ten gyvenančiais 16 18 metų jaunuoliais, nes per dvejus metus, kol dirbsiu, visi jie paliks globos namus ir turės iš naujo dėlioti žingsnius, konstruoti savo gyvenimus. Nusprendžiau savo pavyzdžiu juos padrąsinti, kad šalia visada yra gerų žmonių, tik reikia mokėti priimti pagalbą./.../
Iš pradžių jie nelabai suprato, kas vyksta, bet vėliau pajutau, kad pelniau dar didesnį jų pasitikėjimą. Kalbu ne tik apie piešimą tai tik maža visos dėlionės dalis. Su vaikais šokame breiką, žaidžiame futbolą, tad į viską jie įsitraukia dar labiau.
2012