Justinas Vienožinskis tapo Rokiškėlio sodybą, 1937
Viktoras Vizgirda Vilniaus senamiestyje, 1971, A. Kunčiaus nuotrauka
Gintautas Trimakas. Autoportretas Nidoje, 2006, fotografija, pinhole technika
Marta Vosyliūtė prie Lentvario parko tvenkinių, 2010
Ne vienas XX–XXI a. Lietuvos dailininkas mėgo ir mėgsta plenerinę kūrybą – tai puiki galimybė kurti gryname ore ir ieškoti daugiakalbių motyvų. Dirbdami tiek pavieniui, tiek proginiuose pleneruose, menininkai siekia perteikti gamtos įspūdžius, fiksuodami apšvietimo ir nuotaikų kaitą.
Plenerinės kūrybos bruožai labiausiai išryškėja palyginus ją su dailininko darbu dirbtuvėje.
| Darbo sąlygos ir vaizdo pobūdis | Plenerinė kūryba | Kūryba dirbtuvėje |
|---|---|---|
| Dominuoja tikrovės perteikimo principas. | Fiksuojantis, mėgdžiojantis, realistiškas. | Dažniausiai pertvarkantis, perkuriantis, interpretacinis. |
| Vieta. | Gryname ore, atviroje erdvėje. | Uždaroje patalpoje. |
| Darbo tempas. | Greitas, skubrus. | Gana lėtas, reguliuojamas. |
| Apšvietimas. | Natūralus, greitai kintantis. | Natūralus ir dirbtinis, pastovus. |
| Kompozicija. | Fragmentinė, impulsyvi. | Apgalvota, racionali. |
| Įgyvendinimas. | Eskiziškas. | Išbaigtas. |
| Priemonės ir įrankiai. | Mobilūs, lengvi. | Stabilūs, stacionarūs. |
| Komfortas. | Minimalus. | Pagal poreikius ir galimybes. |
Šiandien vaizdinguose, istoriniuose Lietuvos kraštovaizdžiuose rengiama labai daug plenerų. Dažniausiai jie organizuojami vasaromis, kai atsiskleidžia daug gamtos spalvų ir intensyvesnė saulės šviesa.
[pranc. plein air – atviras oras] – dailės renginys: dailininkai, susirinkę į kūrybinę stovyklą tam tikroje vaizdingoje ar istorinėje vietovėje, tapo, piešia, fotografuoja, kuria skulptūras, dalinasi patirtimi. Dažniausiai plenerinė kūryba (tiek dirbant individualiai, tiek dailininkų susibūrimų metu) perteikia betarpiškus peizažo įspūdžius, oro ir saulės šviesos kaitą.