Vytautas Šerys. Neišperėtas kiaušinis, 1967, kartonas, aliejus, 104 x 78 cm
Linas Leonas Katinas. Be pavadinimo, 1969, kartonas, akrilas, 76 x 61 cm
Vladislovas Žilius. Langas, 1967, drobė, tempera, fotokoliažas, 142 x 131 cm
Eugenijus Antanas Cukermanas. Graffiti, 1977, drobė, aliejus, 73 x 81 cm, LDM
Vincas Kisarauskas. Mano maža kasdienybė ir autoportretas, 1976, kartonas, aliejus, asambliažas, 54 x 61 cm
Kazimiera Zimblytė. Be pavadinimo, 1977, koliažas, mišri technika, 100 x 90 cm
Sovietmečio Lietuvoje nemažai dailininkų nesitaikė su okupacinės valdžios primestomis socialistinio realizmo dogmomis ir valdžios propaguojamu sovietinių pažiūrų liaupsinimu. Jie kritiškai vertino gyvenimą už „geležinės uždangos“, kūrė modernios plastikos, egzistencinės, religinės tematikos darbus, kurie nepatekdavo į oficialiosios dailės parodas.
1962–1982 m. paplitęs tylus politinis menininkų nesusitaikymas ir jų kūryboje išryškėjusi meninio atsinaujinimo įvairovė šiandien vadinama „tyliuoju“ modernizmu. Jo sąlygiška pradžia – 1962-aisiais tuometinio Sovietų Sąjungos valstybės veikėjo Nikitos Chruščiovo ištarti žodžiai Maskvos dailininkų avangardistų parodoje: „Ponai, mes skelbiame jums karą!“ O pabaigą žymi 1982-ieji, kai mirus Sovietų Sąjungos vadovui Leonidui Brežnevui prasideda permainos.
„Tyliojo“ modernizmo bendraamžiai bendraminčiai neskelbė radikalių meno manifestų ir meninių programų, o būrėsi atskiromis grupelėmis pagal artimą gyvenimo būdą. Jie rengė modernios kūrybos parodas nuošalesnėse to meto ekspozicijų erdvėse (Dailininkų sąjungos skyriuose, Menininkų rūmuose, kino teatrų holuose, Rašytojų sąjungos klube, „Vagos“ leidykloje, Respublikinėje bibliotekoje, Valstybinėje konservatorijoje, Miestų statybos projektavimo institute, Panevėžio dramos teatro fojė ir kt.) ir privačiuose namuose (Marijos Ladigaitės ir Vlado Vildžiūno namuose, Juditos ir Vytauto Šerių bute ir kt.).
Kaip jautėsi to meto „tyliojo“ modernizmo atstovai, puikiai atskleidžia 1974 m. dailininko Vladislovo Žiliaus rašytas atviras laiškas tuometiniam LKP CK pirmajam sekretoriui Petrui Griškevičiui.
/.../ Visas mano kūrybinis darbas nuo 1965 m. iki šios dienos oficialių valdžios atstovų yra vertinamas kaip „formalizmas“, neatitinkąs vadinamojo socialistinio realizmo reikalavimų. Ir dėl to man nuolat yra taikoma moralinė ir materialinė diskriminacija, man draudžiama eksponuoti savo paveikslus oficialiose parodose Lietuvoje ir kitur. Mano kūrybos profanacija ir izoliavimas galutinai mane įtikino, kad tolimesnė mano kūrybinė veikla Tėvynėje neturi prasmės. Man, kaip žmogui ir dailininkui, svetimi ir nelogiški vadinamojo socialistinio realizmo principai. Mano įsitikinimu, jie vulgarizuoja kūrybinę žmogaus veiklą, verčia ją amatu, naudingu ir patogiu valdžiai. Socializmo dogmatiškumas, neigiąs visas kitas kūrybos sampratas, užkerta kelią ir individualios kūrybinės minties pasireiškimui. Prievarta svetima mano prigimčiai, nepaisant kokiais aukštais idealais ji save teisintų ir dangstytų. Tad ir ateityje nežadu paklusti bet kokiam mano kūrybos administravimui. Taip pat nesutinku, kad kūrybos problemas tautai nusprendžia ir vertina valdininkai, dažniausiai neturėdami apie tai elementariausio supratimo. Taip falsifikuojamas ir skurdinamas dvasinis krašto gyvenimas./.../
Elona Lubytė. Tylusis Modernizmas Lietuvoje: 1962–1982, Vilnius: Tyto alba, 1997
Vladislovas Žilius. Atodangos ir švytėjimai (sudarytoja – Simona Makselienė). – Vilnius: Meno rinkos agentūra, 2013
Eugenijus Antanas Cukermanas, Vilnius: „Lietuvos aido“ galerija, 2005
1962–1982 m. sovietmečio lietuvių dailės modernizmo kryptys: viešai netoleruojami, į reprezentacines parodų sales nepatekę kūriniai, kuriuose ryški meninio atsinaujinimo įvairovė ir tylus politinis nesusitaikymas su okupacinės valdžios primestomis socialistinio realizmo dogmomis.