Asmeninės ambicijos ir kolektyvinė kūryba

Šių dienų meno kūriniai jungia ne vieno menininko kūrybos patirtis. Dažnai tai kolektyvinio darbo rezultatas, kur vienodai svarbus kiekvieno autoriaus indėlis. Kaip ir visoje bendradarbiavimu grindžiamoje kūryboje, pavienis menininkas turi ieškoti kompromisų tarp savo ir kitų kūrinio bendraautorių meninių ambicijų.
Kolektyvinės kūrybos formas nuosekliai plėtoja „Coro Collective“ – trys lietuvių autorės, gyvenančios Amsterdame: Eglė Budvytytė, Goda Budvytytė ir Ieva Misevičiūtė.

Kolektyvinės kūrybos formas nuosekliai plėtoja Coro Collective – trys lietuvių autorės, gyvenančios Amsterdame: Eglė Budvytytė, Goda Budvytytė ir Ieva Misevičiūtė.

Vienas iš žymiausių jų kolektyvinio darbo pavyzdžių – vaizdo klipas „Raidyno pamoka“, kurį kuriant taip pat prisidėjo: Aaronas Schusteris (teksto bendraautoris), MC Liežuvis (vertimas į lietuvių kalbą), Fidlamas Benas ir Ignas Krunglevičius (muzika), Bartas Groenendaalis ir Robertas Narkus (kameros), Eugenijus Sabaliauskas ir Mindaugas Skuminas (apšvietimas), Christopheris Westas (scenografija) bei Hilde de Bruin, ŠMC komanda: Virginija Januškevičiūtė, Valentinas Klimašauskas, Indrė Ubartaitė, Kęstutis Kuizinas ir Amsterdamo meno centras „SMART Project Space“.

2009 m. sukurtame vaizdo klipe „Raidyno pamoka“ susijungė šokio, muzikos ir architektūros istorija, pagrįsta vogue (skolinys iš populiaraus madų žurnalo pavadinimo) persikūnijimų logika. Vadinamasis vogue – tai XX a. 9 dešimtmetyje Niujorke susiformavęs modernus ritualinis šokis. Jame dominuoja ypač akcentuoti lankstaus, išlavinto kūno judesiai, pabrėžiantys atlikėjo įsivaizduojamą statusą ir vaidmenį visuomenėje, pasitelkiant kino žvaigždės, fotomodelio ar bet kurio norimo veikėjo gestus ir pozas.

Vadovaujantis šiuo virsmo kuo nors kitu principu, „Raidyno pamokoje“ atkuriamos raidžių ir architektūros figūros. Neatsitiktinai vaizdo klipo pradžioje Sporto rūmų (sovietmečio modernistinės architektūros pavyzdys) fone matome futuristiniais kostiumais vilkinčias vaizdo klipo autores, kurios atkartoja stilizuotas šiuolaikinių modelių ar faraonų senovės Egipto freskose pozas.

„Raidyno pamoką“ galima prilyginti teatrališkame architektūriniame scenovaizdyje sekamai pasakai. Stebuklinę atmosferą sukuria virtuoziška kūno plastika, hipnotizuojantys, ritmo ir melodijos prisodrinti karnavaliniai reginiai, kurių būsenas vaizdžiai nusako vaizdo klipe išraiškingai ištarta frazė: „Nei dramos, nei tragedijos, nei įtampos./ Tik žodžiai, raidės ir judesiai.“