Nežinomas liaudies kalvis. Geležinė viršūnė, XIX a. (įsigyta 1931 m.), geležis, kalstymas, Šiaulių „Aušros“ muziejus
2001 m. Lietuvos kryždirbystė ir kryžių simbolika įtraukta į UNESCO žmonijos žodinio ir nematerialaus paveldo šedevrų sąrašą.
Geležinės kulto pastatų ir memorialinių paminklų viršūnės, kaip ir Lietuvos kryžiai, yra nesenstantys ir neįkainojamos vertės kultūriniai objektai. Tai ne vien liaudies architektūros, bet ir senomis tradicijomis pasižyminčios kalvystės dalis.
Geležinės viršūnės – neatskiriama bažnyčių, koplyčių, varpinių, šventorių ir kapų vartų dalis. Vainikuodamos laukuose, pakelėse, sodybose stovinčius koplytstulpius, stogastulpius, kryžius, koplytėles, antkapinius paminklus, jos atskleidžia liaudies kalvių meistriškumą, iškaltų ornamentų turtingumą ir įvairovę, aplinkos darnos suvokimą.
Kiekvienas kryžius ar geležinė viršūnė ne tik perteikia meistrų kūrybinę išmonę, bet ir įkūnija senąją pasaulėjautą. Čia gausu pagoniškų saulės, mėnulio, žvaigždžių, žalčių ir kitų motyvų. Kita vertus, kaltų kryžių pagoniškos kilmės ornamentai glaudžiai siejasi su krikščioniškais simboliais.
Daug geležinių kulto ir memorialinių paminklų viršūnių sukaupta Lietuvos muziejų rinkiniuose. Viena iš žymiausių – Šiaulių „Aušros“ muziejaus kolekcija, kurią sudaro net 186 XVIII–XX a. pr. koplytėlių, stogastulpių, varpinių, šventorių vartų geležinės viršūnės. Didžioji rinkinio vertybių dalis surinkta per 1929–1941 m. ekspedicijas po Žemaitiją.
Parengta pagal Šiaulių „Aušros“ muziejaus inf.
Paveldėtas ir saugotinas gamtos ir kultūros palikimas.
Jungtinių tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija. Įkurta Jungtinėse Tautose 1945 metais, siekiant skatinti bendradarbiavimą tarp skirtingų tautų švietimo, mokslo, kultūros ir komunikacijų srityse. Svarbi organizacijos misija – palaikyti pasaulio paveldo sąrašą.