Liaudies menas dailės parodose 1900–1940

XX a. pradžios dailės parodoms išskirtinį charakterį teikė jose rodyti liaudies meno kūriniai. Kiekvienoje parodoje žiūrovai atrasdavo apie 200 ar daugiau eksponatų turintį liaudies meno skyrių, kur galėjo pamatyti ir nusipirkti audinių, juostų, prijuosčių, medžio drožinių ir kitų tautodailės pavyzdžių.

1907 m. sausio 9 d. Vilniuje Antakalnio gatvėje esančiuose P. Vileišio rūmuose iškilmingai atidarytoje pirmojoje lietuvių dailės parodoje dalyvavo 23 profesionalūs dailininkai, architektai ir 68 kaimo meistrai. Čia buvo eksponuoti 235 liaudies meno kūriniai: audiniai, mezginiai, drožyba ir kt.

1907 m. rugsėjo 2 d. įkurta Lietuvių dailės draugija iki Pirmojo pasaulinio karo surengė aštuonias parodas, kuriose buvo gausiai eksponuota ir lietuvių liaudies kūryba – medžio drožyba, skulptūra, audiniai. 1907–1914 m. organizuotose parodose buvo eksponuota daugiau kaip 1,5 tūkstančio tautodailės pavyzdžių. 1913 m. Lietuvių dailės draugija turėjo beveik tūkstantį liaudies meno kūrinių (daugiausia juostų, prijuosčių, audinių) ir surengė dvi atskiras lietuvių liaudies meno ekspozicijas II Rusijos amatų parodoje Peterburge bei Liaudies meno ir smulkiųjų amatų parodoje Vilniuje.

Nemažiau svarbios buvo ano meto lietuvių dailininkų pastangos rinkti bei fiksuoti ankstesnių epochų liaudies meno paminklus, saugoti juos nuo nykimo, žalojimo ar sąmoningo naikinimo.

1905 m. į etnografinę kelionę po visą Lietuvą – nuo Marijampolės iki Tilžės, Palangos per Žemaitiją į Šiaulius, Panevėžį iki Vilniaus leidosi Krokuvos dailės akademijos studentai Petras Rimša, Adomas Varnas, Adalbertas Staneika, pakeliui piešdami ir fotografuodami lietuviškus kryžius. Nuo 1904 m. iki Pirmojo pasaulinio karo iš Kazanės vasaros atostogų parvykdavo Antanas Jaroševičius ir jų metu lankė įvairius Lietuvos regionus piešdamas liaudies architektūros, kryžių pavyzdžius, iš kurių surinko medžiagą albumui „Lietuvos kryžiai“. Viešėdamas pas Sofijos Kymantaitės gimines Plungės apylinkėse 1908 m., Žemaitijos kryžius piešė Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.

Lietuvių dailės draugijos veiklos tradicijas tęsė Lietuvių meno kūrėjų draugija. Ji toliau rūpinosi lietuvių liaudies meno globa, rinkimu, organizavo liaudies meno kūrinių, ypač ornamentikos pavyzdžių rinkimo ekspedicijas, kurioms lėšas skirdavo Švietimo ministerija. 1920 m. Lietuvių meno kūrėjų draugija rinkti valstietiškos dailės paminklus į Žemaitiją pasiuntė dailininką Adomą Galdiką, į Aukštaitiją – Kazį Šimonį, kuris kelionę po Lietuvos kaimus tęsė ir 1923 m. vasarą.

Tautodailės rinkimo, tyrinėjimo ir apsaugos idėjos išjudino visą Lietuvą. Tai buvo plataus kultūrinio sąjūdžio pradžia. Dėmesys liaudies meno problemoms neatslūgo per visą nepriklausomybės dvidešimtmetį.

1920 m. tautodailės eksponatai sudarė vieną gausiausių Lietuvių meno apžvalgos parodos Kaune skyrių. Nuo to laiko liaudies meno problema nuolat garsinta spaudos puslapiuose: įrodinėta tautodailės reikšmė, raginta registruoti, fotografuoti, braižyti ir piešti sodietiškus statinius, rinkti liaudies meistrų dirbinius. Stengtasi į darbą įtraukti muziejų atstovus, provincijos mokyklų mokytojus ir mokinius.

Nuo 1925 m. liaudies meno rinkimo, globos bei fiksavimo reikalus savo žinion perėmė pradėjusi veikti M. K. Čiurlionio galerija. Vienas iš energingiausių liaudies meno propaguotojų buvo M. K. Čiurlionio galerijos direktorius Paulius Galaunė. 1930 m. Kaune pasirodė jo mokslinė studija „Lietuvių liaudies menas. Jo meninių formų plėtojimosi pagrindai“.

Nuo 1927 m. grupinius žygius po Lietuvos kaimus nuolat organizavo M. K. Čiurlionio galerija, kuriai talkino Kauno meno mokyklos dėstytojai ir mokiniai. Tautodailę rinko ir pavieniai asmenys: valsčių viršaičiai, seniūnai, kunigai, kiti vietos šviesuomenės atstovai, taip pat Kauno inteligentai bei dailininkai. Jie sudarinėjo asmeninius rinkinius, kurie kartais siekdavo net kelis šimtus ir daugiau etnografinių pavyzdžių. Daug tautodailės vertybių buvo sukaupę tapytojai Antanas Žmuidzinavičius, Kazys Šimonis, Adomas Galdikas, grafikas Gerardas Bagdonavičius ir kiti.

Nuo trečiojo dešimtmečio vidurio ėmė klostytis nuomonė, jog ne ornamento stilizacija, o pagrindiniai liaudies kūrybos principai yra modernaus dailininko ieškojimų pamatas. Vis labiau tvirtėjo įsitikinimas, kad liaudies menas ir profesionalioji dailė yra lygiavertės kultūros sritys.

Liaudies meno ekspozicijos užsienyje sulaukė tarptautinio pripažinimo. 1925 m. Italijoje Moncos mieste įvyko II tarptautinė dekoratyvinio meno paroda. Buvo rodomas M. K. Čiurlionio galerijos sudarytas tautodailės rinkinys: Skapiškio dirbtuvės tekstilės dirbiniai, kaimo dievdirbių skulptūrėlės, dailininko Adomo Varno kryžių ir koplytstulpių fotografijos. Tai išgarsino lietuvių liaudies meną toli už šalies ribų.

1931 m. sausio mėnesį Stokholmo muziejuje „Nordiske Museet“ surengta lietuvių liaudies meno paroda, kuri vėliau buvo perkelta į Geteborgą, Oslą, Kopenhagą. Ši Skandinavijos šalis apkeliavusi ekspozicija visur susilaukė puikių atsiliepimų.

Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje įsitvirtino nauja tautodailės samprata. Į liaudies meną imta žvelgti kaip į profesionaliajai dailei tolygų meną, kuris išsiskiria ypatinga įtaiga, nuoširdumu, tiesumu, atvirumu.

1900–1940 m. liaudies menas suvaidino išskirtinį vaidmenį. Tautodailės patirtis lietuvių dailę priartino prie Europos meno eksperimentų.