Lietuvoje ilgus amžius viena reikšmingiausių buvo su ritualais susijusi muzika. Šalies tautosakoje egzistuoja daugybė pavyzdžių, liudijančių, kad kiekvienas darbas ar svarbus įvykis kadaise turėjo savitą muzikinį apipavidalinimą – tai raliavimai, užkalbėjimai, raudos, kalnų ar sutartinių giedojimas ir panašiai. Šie papročiai XX amžiuje ėmė nykti, kai sparčiai modernėjančioje tarpukario Lietuvoje kaimiškąją pasaulėjautą keitė miestietiškoji. Tuo metu vis populiaresni darėsi vieši koncertai ir šokiai su jiems skirta muzika.

Po II pasaulinio karo muzika imta plačiai naudoti sovietinės ideologijos propagandai, tačiau buvo kur kas veiksmingesnė skleidžiant nepriklausomybės idėjas. Tik atgavus nepriklausomybę Lietuvoje pradėta naudoti muzikos terapija, o išaugus taikomosios muzikos poreikiui atsirado pirmieji kompozitoriai, kurie specializuojasi filmų, reklamos ar multimedijos srityse.


   Kaip manote, kokios paskirties muziką lietuviams geriausiai sekasi kurti ir kodėl?