XIX amžiuje, kapitalui susitelkus buržuazijos sluoksnyje, pasikeitė kompozitorių statusas ir kūrybos kryptis. Jie nebetarnavo dvaruose, todėl vertėsi individualia veikla, kūrė muziką naujai rinkai. Kai kurios leidyklos, iš jų kūrybos besikraunančios turtus, ėmė galvoti, kaip apsaugoti nupirktus kūrinius nuo kopijavimo, platinimo ir autorystės nusisavinimo. Todėl dar XVIII amžiuje Jungtinėje Karalystėje išleistų „kopijavimo“, o Prancūzijoje „autoriaus teisių“ įstatymų pagrindu 1889 metais Berno konvencijoje priimti tarptautiniai susitarimai dėl autorystės. Pagal juos kiekviena šalis savo teisės aktais apibrėžia autoriaus teises: neturtines (kas gali vadintis autoriumi) ir turtines (kas ir kokiomis sąlygomis gali gauti pajamas už kūrinio leidybą, atlikimą ir panašiai). Šių teisės aktų dėka turtinių teisių turėtojas gali pretenduoti į atlygį už kiekvienąkart atliktą, transliuotą ar parduotą kūrinio kopiją net ir po autoriaus mirties.


   Kaip manote, kodėl, nusipirkus kūrinio natas, autoriui mokama ir už viešą jo atlikimą?