Leidybinės kompanijos dar ne taip seniai buvo vienos įtakingiausių formuojant muzikinį vartotojų skonį, nes vienintelės turėjo technines ir finansines galimybes paleisti produktą į rinką. Konkuruodamos tarpusavyje, stengėsi pateikti išskirtinį produktą, todėl jų atranka ir investicijos buvo didžiulės. Tačiau atsiradus alternatyvoms (pigesnė gamyba, leidyba ir platinimas), jos neteko dalies rinkos, o pajamas sumažino ir nelegalus kopijavimas. Todėl net garsiausioms kompanijoms teko keisti veiklos strategiją: investuoti į mažiau rizikingus projektus, ieškoti didesnių rinkų, o kad sumažintų konkurenciją ir pasidalintų gamybos bei platinimo išlaidas – jungtis tarpusavyje. Tai neigiamai atsiliepė kokybei: kuo didesnė kompanija, tuo jai aktualesnis pelnas ir mažiau svarbu, kokios produkcijos pagalba jis pasiekiamas. Leidybinės kompanijos vis dar suinteresuotos talentų paieška, tačiau šioje sferoje jau pirmauja internetas ir kitos informacinės priemonės.
Kaip manote, ko atsisako muzikantas, nesinaudojantis muzikos industrijos „ryklių“ paslaugomis?
