Jei kur vyksta muzikinis gyvenimas, tai jis turi būti kieno nors palaikomas. O tokios veiklos lyderiai dažniausiai ir tampa autoritetais muzikos bendruomenei. Pavyzdžiui, XVIII – XIX amžiuje reikšmingiausi lietuvių muzikos raidai buvo parapijų vargonininkai, kurie ne tik turėjo geriausią muzikinį išsilavinimą, bet ir vadovavo chorams, mokė žmones muzikos pagrindų ar ją kūrė. XIX –XX amžių sandūroje lietuvišką muzikos kultūrą stipriai įtakojo ir tradicijas formavo įvairios kompozitorių J.Naujalio, Č. Sasnausko, M.Petrausko, St.Šimkaus ir M.K.Čiurlionio veiklos, o po šimtmečio muzikos autoritetais tapo tautos dainiai ir žinios nešėjai - V.Povilionienė, V.Kernagis, A.Kaušpėdas, A.Mamontovas bei kiti.

Gerai pasaulyje žinomų ir autoritetingų lietuvos muzikų yra nedaug, tačiau keletas jų, pavyzdžiui, Lietuvoje gimęs žydų kilmės smuikininkas Jaša Heifecas ar mecosopranas Violeta Urmanavičiūtė – Urmana, yra minimi tarp geriausių pasaulyje.


   Kaip manote, kodėl Lietuvoje mažai domimasi muzikos pasaulio autoritetais?