Dauguma Europos tautų muzikinių tradicijų nelaikomos Pasaulio muzika, nes jos stipriai susipynusios su klasikine muzika, o kai kurios, pavyzdžiui, vokiečių, austrų ar italų folkloras, yra net jos šaltinis. Tačiau šiame žemyne susiformavo keletas ryškių tradicijų, apibūdinamų Pasaulio muzikos terminu. Tarp jų – XX amžiaus viduryje ties išnykimo riba atsidūrusi klezmerio muzika, kurią, padedami muzikologų, sugebėjo išsaugoti holokaustą išgyvenę atlikėjai. Išskirtinė yra ir airių muzika, kuri taip pat keliavo su jos žmonėmis po pasaulį ir naujose vietose formavo įvairius žanrus. Ryškios ir europietiškos kilmės tradicijos, patyrusios iš Indijos kilusių čigonų įtaką. Jie Ispanijoje padėjo subrandinti flamenko žanrą, o Balkanų pusiasalyje – stipriai paveikė vietinę muziką. Tuo tarpu ilgesingose fado dainose atsispindi daugiatautė Lisabonos kultūra, susidedanti iš portugalų, maurų bei afrikiečių muzikos elementų.


   Kodėl, jūsų nuomone, kai kuriose šalyse prigyja atklydusios muzikinės tradicijos, o kai kuriose – ne?