Nuo afrikietiškos muzikos azijietiška skiriasi visai kitokia ritmine pulsacija ir dermėmis, bet jos prigimtis taip pat ritualinė, o tradicijų perdavimo būdas – žodinis. Vakariečio ausiai ji skamba egzotiškiausiai – dėl neįprastų garsaeilių, balso tembrų ir instrumentų.

Viena iš seniausių pasaulyje yra klasikinė indų muzika. Ji siejama su Hindu religija ir yra improvizuojama remiantis ragomis – specifiniais garsaeiliais ir talomis – pasikartojančiais ritmais. Daugiausiai dėmesio melodijai, o akompanimente nuolat tęsiasi kvintos sąskambis (dronas). Meditatyvų šios muzikos skambesį lemia švelnūs instrumentų – sitaro, bansuri, tablos – tembrai. Tuo tarpu Indonezijos gamelano muzika, nors ir meditatyvinio, religinio pobūdžio, skamba intensyviau, nes ją groja dideli ansambliai, sudaryti iš metalinių mušamųjų – gongų, varpų ir ksilofonų. Su įvairiomis apeigomis siejamos ir savitos rytiečių vokalinės manieros – budistų vienuolių ar gerklinis Tuvos šamanų giedojimas.


   Kodėl, jūsų nuomone, vakariečiams Azijos muzika yra ne visada suprantama?