Akivaizdu, kad tai, kas buvo labai madinga XX amžiaus antroje pusėje, dabar jau nebe taip populiaru. Tai paminėtina kalbant apie minimalizmą, aleatoriką, serializmą ar konkrečiąją muziką. Modernusis džiazas ir sudėtinga rimtoji akademinė muzika, taip ir neišsiugdžiusios savojo klausytojo, ėmė nykti iš didžiųjų scenų, todėl dabarties kompozitoriai, bent jau muzikinės kalbos požiūriu, buvo priversti atsigrežti į tradicijas ir į tai, kas iki šiol buvo sukurta geriausia – į klasiką. Supaprastėjo ir prie klasikinių priartėjo muzikinės formos, melodika, harmonija ir kiti elementai, daugiau dėmesio skiriama įvairiems elektroniniams efektams bei naujiems elektroninių instrumentų ar kompiuterių generuojamiems tembrams. Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, tokias tendencijas galima vertinti dvejopai – arba kaip žingsnį atgal, arba kaip žingsnį laiko patikrintų vertybių link.
Kokiomis priemonėmis, jūsų nuomone, dar tobulinama dabarties muzikos kalba?
