Jungti menus nėra nauja, tačiau visuomet populiaru. Ypač gajūs yra performansai bei hepeningai, pagrįsti menine improvizacija plačiąja prasme. Neabejotinas šių sintetinių meno formų privalumas yra tas, kad jie vyksta įvairiose, net ir labai nestandartinėse, erdvėse, pavyzdžiui, apleistoje gamykloje, miško proskynoje, knygyne ir kitur. Tokiems reiškiniams būdingas teatrališkumas, neįprasti daiktai ar dekoracijos, elektroniniai, kompiuteriniai garsai ir vizualizacija. Taigi, pasitvirtina faktas, kad dabartinė muzika labiau nei bet kada siejama su vaizdiniu jos pateikimu. Be to, klausytoją siekiama ne tik stebinti, šokiruoti, ar sukelti logiškai nesusijusiais įvykiais paremtas neįprastas asociacijas, bet ir paversti aktyviu meninio veiksmo dalyviu. Tokių meno formų paklausa įrodo, kad publika šiandien iš meno tikisi ne tik naujų idėjų, bet ir naujų potyrių.


   Kuo, jūsų nuomone, galėtų būti pakeista muzikos vizualizacija?