Klasicizmo vokalinėje muzikoje žanrinių pokyčių nedaug, o bažnytinėje galutinai nusistovėjo Baroko įtvirtinti žanrai, bet jų muzikinė kalba keitėsi. Dėmesys ir toliau kreipiamas į instrumentinės muzikos puoselėjimą. Vietoj klavesino vis dažniau imtas naudoti techniškai tobulesnis fortepijonas, barokinis orkestras pakeitęs sudėtį tapo simfoniniu, o vietoj senųjų violų jau griežiama moderniais smuikais, altais, violončelėmis ir kontrabosais.

Svarbiausias reiškinys – sonatinio allegro formos atsiradimas. Ja buvo grindžiamos ne tik sonatų, bet ir simfonijų, koncertų bei styginių kvartetų pirmosios dalys. Taip buvo išplėtota „grynoji“, papildomų įvaizdžių nereikalaujanti muzika.

Labai pasikeitė ir opera. Kompozitoriai stengėsi, kad tarpusavyje derėtų muzika ir tekstas, dramaturgijos nepertraukinėtų nereikalingi elementai, o solistų arijos, choro numeriai bei baleto pasirodymai būtų jungiami į vientisą veiksmą. Nors gausiai kuriamos rimtosios operos, jas populiarumu lenkė komiškosios.


   Kodėl, jūsų nuomone, klasicizmo epochoje nustojo tobulėti bažnytiniai žanrai?