Romantizmo muzika iš visų menų ryškiausiai įkūnijo epochai būdingas žmogaus ir tautų laisvės bei menų sintezės idėjas. Kompozitoriai daugiausiai rašė ne grynąją, o programinę muziką, laisvai traktavo ir tarpusavyje jungė muzikines formas, kūrė naujus žanrus. Ypač populiarios tapo įvairios instrumentinės miniatiūros, kurios reikalavo emocionalaus atlikimo, o didelės sonatos, koncertinės pjesės, fantazijos bei rapsodijos – ir nepaprasto virtuoziškumo.

Vaizdingomis simfoninėmis poemomis, koncertinėmis uvertiūromis, muzika dramoms bei kitais žanrais atsinaujino ir simfoninio orkestro repertuaras. Jo skambesys tapo sodresnis ir galingesnis, nes sudėtį papildė įvairūs instrumentai, iš kurių svarbiausias vaidmuo teko pučiamiesiems.

Išaugus operai, jos dainininkai turėjo pasižymėti ne tik didele dramatine įtaiga, bet ir stipriu bei ištvermingu balsu. Akompanimentas jose, kaip ir kamerinėje muzikoje, tapo siužetinės linijos pagrindu.


   Kokiu būdu, jūsų nuomone, Romantizmo muzikoje įgyvendinama menų sintezė?