Lietuvoje, kaip ir kitose Europos šalyse, buvo plėtojamos vakarietiškos profesionaliosios muzikos tradicijos, vystėsi įvairūs bažnytiniai ir pasaulietiniai žanrai. Tačiau kitaip negu daugelyje Europos šalių, XIX amžiaus pabaigoje Lietuvoje nacionalinė kompozicinė mokykla nesusikūrė, nors ir buvo rašoma tautiška muzika, pagrįsta folkloru. Lietuva tuo metu buvo carinės Rusijos provincija, o jos kultūros plėtra ribojama. Ši spraga išliko ilgai. XX amžiaus pradžioje, kai europiečiai jau eksperimentavo su įvairiomis technikomis, lietuviai dar kūrė romantinę muziką, o prasidėjus avangardo laikotarpiui, moderniausi tarpukario lietuvių kūrėjai emigravo į užsienį. Sovietiniais laikais propagandinės muzikos kūrybos skatinimas dar labiau padidino atsilikimą nuo Vakarų muzikos naujovių. Tačiau atsirado kompozitorių, pasižyminčių savita muzikos kalba, ypač būdinga XX ir net XXI amžiaus vakarų muzikai.


   Kuo, jūsų nuomone, jaunųjų Lietuvos kompozitorių muzika išsiskiria pasauliniame kontekste?