Yra žinoma, kad Viduramžių bažnytinė muzika ilgą laiką buvo vienbalsė, be instrumentinio pritarimo. Nuo X amžiaus atsirado daugiabalsiškumas, pagrįstas kvartų, kvintų ir oktavų sąskambiais, giesmėms pradėjo akompanuoti vargonai, o pasaulietinėms dainoms ir šokiams – įvairūs styginiai, pučiamieji, tamburinai arba būgnai.
Renesanse kaip ir Viduramžiais naudojamos tos pačios bažnytinės dermės, bet muzika yra kur kas turtingesnė ir jausmingesnė. Dainoms būdingas stiprus žodžių ir muzikos ryšys, tam tikri poetiniai įvaizdžiai. Pradėtas naudoti boso registras. Dauguma kūrinių polifoniniai, melodijas lengva išdainuoti, nes jos apima oktavą ir juda nedideliais šuoliais. Kiekviena iš melodinių linijų turi atskirą ritmą, o jiems susiliejus, atsiranda tekančios muzikos įspūdis. Renesanso muzika yra labai emocionali, bet emocijos perteikiamos be didesnių dinaminių ar ritminių kontrastų, todėl mums ji atrodo gana rami.


   Ką, jūsų nuomone, bendro turi poezija ir muzika?