Nuo ankstesnių epochų Baroko muzika skiriasi įmantrumu ir ekstravagancija. Ji siekia priblokšti, sužavėti, padaryti įspūdį. Melodijos gana sudėtingos, gausiai išpuoštos ir nesimetriškos, todėl sunkiai įsimenamos. Atsiranda daugiau homofoninės muzikos, tačiau polifonija vis dar labai reikšminga. Atsisakoma senovinių dermių ir pradedama naudoti mažoro – minoro sistema. Kūriniuose nuo pradžios iki pabaigos pasikartojančiais ritmais ir melodija išlaikoma ta pati nuotaika. Muzikoje atsiranda savotiškas erdvės pojūtis. Jis sukuriamas dinaminiais kontrastais ar imitavimo metodu, kai keli chorai ar instrumentų grupės atkartoja vienas kitą. Atliekant kūrinius, ypač paryškinami disonansai bei artikuliacija, siekiama išsiskirti savita grojimo maniera, gausu pagražinimų ir improvizacijų.

   Kodėl, jūsų nuomone, kitose epochose puošnumas mažiau vertinamas?