Klasicizme imta remtis graikų meno idealais: objektyvumu, formos balansu, paprastumu ir aiškumu. Muzikos kūrinyje pastebimi ryškesni skirtumai tarp partijų, didesni kontrastai, daugiau spalvų. Dauguma kūrinių pagrįsti keliomis, dažnai kontrastingomis nuotaikomis. Priešingai negu Baroko muzikoje, kurioje palaikomas vienodas ritminis judėjimas, Klasicizme ritmą gali pertraukti netikėtos pauzės ar sinkopės, o natų vertės smulkinamos arba stambinamos. Dažniausiai kuriama homofoninė muzika, o tonacija ir harmonija tampa kūrybos pagrindu. Melodijos lengvai įsimenamos, proporcingos ir simetriškos, susidedančios iš dviejų tokio paties ilgumo frazių, dažnai besiremiančių akordiniais garsais. Dinamika tapo įvairesnė, o didžiausią įspūdį darė iki tol nenaudoti crescendo ir diminuendo.


   Kodėl, jūsų nuomone, Klasicizme polifoninę muziką pakeitė homofoninė?