Baroko laikais muzika tiesiog klestėjo. Tačiau publika nebenorėjo klausytis senamadiško stiliaus kūrinių, todėl bažnyčia, kilmingųjų dvarai, operos teatrai ir bendruomenės iš kompozitorių pageidavo naujovių.

Tuo metu aristokratai, pasitelkę muziką, siekė pademonstruoti savo išskirtinumą. Jie išlaikė didžiules kapelas ir reikalavo, kad groti mokėtų net tarnai, savo muzikantams suteikdavo privilegijų ir mokėjo didesnes algas negu gaudavo bažnyčios muzikantai, bet kėlė didžiulius reikalavimus ir griežtai kontroliavo.

Muzika tapo ir švietimo dalimi. Jos buvo mokomi net našlaičiai, o žodis „konservatorija“, iki šiol apibūdinantis muzikos mokymo įstaigą, išvertus iš lotynų kalbos, reiškia „našlaičių namus“. Vis dėlto, muzikanto profesija ir tarnyba dažniausiai buvo paveldima arba ją reikėjo įgyti, mokantis ir patarnaujant muzikanto namuose, po to laikant sudėtingą egzaminą, kurį sudarė ne tik muzikiniai dalykai.

   Iš kokių dar dalykų, jūsų nuomone, buvo egzaminuojami būsimi muzikantai Baroko epochoje?