Romantizmo epochoje kompozitoriai nebenorėjo tarnauti rūmuose bei bažnyčiose ir tapo laisvai samdomais menininkais. Nors jų muzika skambėjo viešai koncertų salėse ir operos teatruose, o šiuos renginius organizuodavo muzikos vadybininkai (impresarijai), tik keli kompozitoriai išgyveno iš kūrybos.

Kiekvienam didmiesčiui buvo prestižo reikalas turėti orkestrą ir operos teatrą, tuo rūpinosi besikuriančios muzikos mėgėjų draugijos. Opera buvo savotiškas to meto klubas ir darė įtaką visuomenės vertybėms, skoniui ir politikai.

Įkvėpti tuometinių žvaigždžių F. Listo ir N. Paganinio, muzikos mėgėjai ir toliau muzikavo namuose. Dauguma pasiturinčių šeimų turėjo savo pianinus, kuriais atlikdavo populiarią romantinę muziką: grodavo operos ir simfoninių kūrinių transkripcijas, akompanuodavo dainoms. Didžiausia epochos pramoga tapo lankymasis viešose šokių salėse. Jose pagal saloninio orkestro atliekamą muziką buvo šokami valsai, polkos ir kiti populiarūs šokiai.


   Kodėl, jūsų nuomone, Romantizme, klestint muzikai, kompozitoriai taip sunkiai vertėsi?