Šiame amžiuje muzikinės kultūros centras iš didžiųjų Europos miestų pamažu persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas, kur ieškodami darbo išvyko daugelis Europos kompozitorių. Abiejose Atlanto pusėse pastebimesnės muzikos sferoje tapo moterys, kurios reiškėsi kaip mokytojos, virtuoziškos atlikėjos ir net kaip kompozitorės ar dirigentės.

Atsiradus įrašymo, transliavimo ir platinimo galimybėms, muzika tapo prieinama visiems, todėl ji nebebuvo luominio išskirtinumo simbolis ir ėmė lydėti žmogų visose gyvenimo sferose.

Įrašų pramonė paskatino ne tik vadinamosios rimtosios muzikos sklaidą – per ją tiesiog suklestėjo populiarioji, pramoginė muzika. Šokti norintys žmonės rinkosi į klubus, o jų savininkai, negalėdami įpirkti gyvų muzikantų, ėmė groti muzikos įrašus. Taip atsirado nauja diskotekų vedėjų profesija.

Šie įvykiai turėjo ir neigiamą poveikį: sumažėjo koncertų lankomumas, apmirė namų muzikavimo tradicijos.


   Kodėl, jūsų nuomone, tik XX amžiuje moterys ėmė labiau reikštis muzikoje?