Gali pasirodyti keista, bet lietuviams būdingas lyriškumas, santūrumas ir intymumas. Tai puikiai atsispindi lietuviškoje muzikoje, kurioje vyrauja lyrinės, kartais net melancholiškos, melodijos, santūri harmonija, ne per daug sudėtingas ritmas ir beveik nepastebimas bosas.

Galima sakyti, kad, palyginus su kitų tautų muzika, lietuviškoje tarsi trūksta ryškesnių emocijų, didesnių dinaminių kontrastų, gyvesnių tempų ar net laisvesnės ir atviresnės muzikinės minties.

Gan išskirtinis lietuvių autorių kūrybos bruožas yra simbolių vartojimas, kuris muzikoje pasireiškia ne tik per tekstą, bet ir per įvairius garsinius efektus, tembrus, melodinius motyvus ar kitas išraiškos priemones. Taip pat jų kūrybai būdingas teatrališkumas, kai pagrindinė medžiaga pateikiama tarsi fonas, o didesnis dėmesys skiriamas detalėms. Todėl klausantis lietuviškos muzikos gali susidaryti įspūdis, kad dauguma jos, išskyrus kai kuriuos pramoginius žanrus, skirta apmąstymams ir prasmių ieškojimui.


   Kodėl, jūs nuomone, kai kurie užsienyje palankiai įvertinti lietuvių darbai yra ne tokie populiarūs tėvynėje?