Lietuvoje muzika kuriama įvairiais būdais, tačiau jos maža rinka diktuoja savo sąlygas. Tradicine notacija sukurtų kūrinių paklausa gana nedidelė, nes jiems atlikti reikalingi gyvai grojantys, o tai reiškia „per brangiai kainuojantys“ muzikantai. Eksperimentinė muzika taip pat palaikoma tik aktyvių kūrėjų ir tarptautinio susidomėjimo dėka. O aranžuočių kūrimas išgyvena savotišką renesansą. Ypač tai pastebima populiariojoje muzikoje, kai dėl susidarančio naujų idėjų vakumo vis dažniau pateikiamos senų kūrinių naujesnės versijos.

Šiandien nemažai profesionalių Lietuvos kompozitorių stengiasi įvaldyti ir suderinti skirtingus kūrybos būdus. Jie vis dažniau dairosi „pusgaminių“ link, nes greitų ir pigių produktų kategorijoje susidaro didžiausia paklausa. Žinoma, tai padeda jiems geriau prisitaikyti prie vietinės rinkos, tačiau neužtikrina to išskirtinumo, kuris reikalingas platesniuose muzikos vandenyse.


   Kaip manote, kodėl ankstesniais laikais gyva muzika būdavo labiau įperkama nei dabar?