Muzikoje, panašiai kaip ir kai kuriuose kituose menuose, egzistuoja reiškinys, vadinamas interpretacija. Savaip interpretuodamį kūrinį atlikėjai klausytojui gali pateikti vis kitokią to kūrinio versiją. Ir nors tai vertinama kaip meninės įvairovės kūrimas, dažnai diskutuojama, kiek interpretatorius privalo atsižvelgti į autoriaus sumanymus, o kiek jis gali „pridėti nuo savęs“, kur turėtų būti nustatytos ribos tarp pagarbos kūrinio autoriui, įsiteikimo klausytojui ir saviraiškos. Pavyzdžiui, jei atlikėjas, siekdamas originalumo, naudoja daug papildomų efektų, tikėtina, kad kompozitoriaus sumanymai bus nustumti į antrą planą. Kita vertus, kūrybiškas interpretavimas gali pranokti autoriaus viziją ir net nulemti kūrinio sėkmę. Todėl norint objektyviai nustatyti atliekamo kūrinio meninę vertę, patartina kritiškai pažvelgti ir į jo interpretaciją.

Kaip manote, kodėl keičiantis epochoms muzikos autoriai savo partitūrose atlikėjams palieka vis daugiau nuorodų?