Taip jau yra, kad vieni muzikos kūriniai yra įdomūs ir mielai klausomi, o kiti – ne. Ir tai nebūtinai susiję su mėgstamais atlikėjais, stiliais ar žanrais, nes tai, kas kūrinį padaro įdomų, dažniausiai slypi jo dramaturgijoje. Muzikoje ji atlieka pagrindinį pasakotojo vaidmenį. Kitaip tariant, jei dramaturgija yra nenuobodi, įtikinama ir gana lengvai suprantama, kūrinys gali būti populiarus ne vienerius metus, o kartais net ir šimtmečius. Dėl šios priežasties suaugusieji mėgsta vaikiškas daineles, o kai kurie rimtosios muzikos kūriniai, tinkamai pristatyti, gali sudominti ir tuos, kurie teigia, kad tokios muzikos nemėgsta. Žinoma, kūrinių atlikėjai, būdami savotiški istorijos perpasakotojai, gali dramaturgiją pakoreguoti ir pateikti savąją versiją. Tačiau jei kūrinyje dramaturgijos nėra arba atlikėjai jos nesupranta – kūrinį paversti įdomesniu jiems nepavyks, nors ir tūkstantį pagražinimų pridėtų.