Tokie dideli kūriniai kaip simfonija, koncertas, opera, oratorija, baletas ir panašiai tinkamai gali būti suvokiami tik išklausius nuo pradžios iki galo, nes juose dramaturginis plėtojimasis nepasibaigia su atskiromis dalimis. Be to, dideliuose kūriniuose yra daugiau nei viena, su kitomis persipinanti, dramaturginė linija, o jos padalos gali būti gerokai nutolusios viena nuo kitos. Dėl šios priežasties atskiros kūrinio dalys gali pasirodyti beprasmės, nepagrįstai ištęstos ir net nuobodžios.

Taigi, dideliems kūriniams būdingi keli dramaturgijos lygiai. Žemesniuose lygiuose yra atskiriems pasakojimams prilyginamos dramatinės linijos, o jas tinkamai suliejus į vientisą dramaturgiją, atsiskleidžia kūrinio perteikiamos prasmės ir tiesos.


   Kokiais atvejais, jūsų nuomone, miniatiūros savo dramaturgija gali varžytis su didžiaisiais kūriniais?