Realistinis psichologinis teatras susiformavo XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje kartu su realistine psichologine literatūra. Jis tikroviškai vaizduoja socialinę aplinką ir joje gyvenančius žmones, gilinasi į tai, kaip aplinka veikia veikėjų gyvenimą, likimus. Laikosi linijinio pasakojimo principo: vienas įvykis tampa kito įvykio priežastimi. Konfliktų dažniausiai kyla dėl veikėjų skirtingos socialinės padėties, amžiaus, išsilavinimo, moralinių įsitikinimų, charakterių. Būdingas buitinis kalbėjimo stilius, potekstės, buitiniai fiziniai veiksmai. Tikroviškumo iliuziją sustiprina „ketvirtoji“ scenos siena. Žiūrovai, gaubiami tamsos, tartum stebi savo pačių realų gyvenimą. Aktoriai siekia susitapatinti su veikėjo išgyvenimais, o žiūrovai – su veikėjų.

Lietuvoje XX a. pr. teatras formavosi kaip realistinis, nes buvo grindžiamas Stanislavskio vaidybos sistema. Tačiau realizmo (kartais virstančio natūralizmu) estetika nesulaukė didelio palaikymo. Stengtasi ją keisti lietuvių meninei pasaulėjautai artimesniu sąlygišku, poetiniu teatru. Po 1945 m. lietuvių teatras neteko kūrybinės laisvės ir savarankiškumo. Iki 1957 m. (Stalino mirties) per prievartą buvo brukamos išimtinai sovietinės realistinės rusų ir lietuvių pjesės gamybine tematika. Vėliau, vis daugiau atsirandant istorinių-poetinių dramų (B. Sruogos, J. Grušo, Just. Marcinkevičiaus) pastatymų, bei nuo 8–9 dešimtmečio ryškėjant metaforiškam teatrui, realistinio psichologinio teatro kryptis ėmė nykti. Šiandien teatrų scenose grynų šios krypties vaidinimų turbūt nebepamatysime. Tačiau psichologinis realizmas nėra visai išnykęs. Jis sudaro ir šių dienų žymiausių spektaklių nematomą pagrindą, leidžiantį jungti ar motyvuoti turtingą įvaizdžių kalbą.