Pasakojama apie legenda virtusią meilės istoriją ir kartu apie vieną svarbiausių Lietuvos valstybės istorijos epizodų – didikės Barboros Radvilaitės karūnavimą Lietuvos didžiąja kunigaikštiene ir Lenkijos karaliene. Spektaklis gimė istorinę ir politinę sąmonę puoselėjančiame Kaune. Tais metais pasirodė pirmas Lietuvos pogrindžio leidinys „Katalikų bažnyčios kronika“. Premjera beveik sutapo su devyniolikmečio Romo Kalantos susideginimo akcija, įvyko politinės jaunimo demonstracijos, keletas šimtų žmonių buvo suimta. Spektaklio finalinėje scenoje, skambant kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus himnui meilei, ant galinės sienos pasirodydavo Aušros Vartų šv. Marijos paveikslas. Tai užuomina į didingos ir pasiaukojančios Motinos tėvynės meilės apibendrinimą. Cenzūra įsakė Jonui Jurašui šį paveikslą nuimti, kai kur žodį „Lietuva“ pakeisti žodžiu „tėvynė“. Kai tai buvo padaryta, Jonas Jurašas atsisakė spektaklio autorystės, jo pavardė dingo iš spektaklio afišų ir programėlių. Neiškupiūruotą „Barboros Radvilaitės“ versiją režisierius iki šiol laiko geriausiu savo spektakliu. Spektaklis buvo vaidinamas apie dešimtmetį. Lietuvos žiūrovams jis įsirėžė kaip protestas prieš istorinės atminties naikinimą.

Kadras iš spektaklio. Fotografas Juozas Pajarskas.