Tai spektaklių motyvai, atkeliavę iš ilgaamžės krikščioniškosios ar kitos kultūros, kurie patys savaime turi prasminį turinį. Pavyzdžiui, prisikėlimo tema, kryžiaus simbolis, lėktuvo metafora, Dariaus ir Girėno skrydžio faktas, daina ar jos fragmentas, Salės personažas, kt. Teatras, kaip ir kitos meno šakos, naudojasi kultūriniais įvaizdžiais, kad išplėstų mąstymo lauką, parodytų įvairių epochų, kartų kultūrų įvairovę bei tam tikrą vienovę. Lietuvoje po karo, iki pat 1957 m. (Stalino mirties), sovietinė ideologija atvirai draudė šį meninį teatro bruožą. Vėliau, kartu su postmodernistinio teatro kūrimusi, kultūrinių įvaizdžių spektakliuose daugėjo ir iki šiol jų gausu. Jie skatina apskritai nelinijinį mąstymą, padeda kurti eklektiką, nenuspėjamumą, daugiaprasmiškumą.

Kultūriniai įvaizdžiai gali būti panaudojami tiesiogiai – kaip citatos, arba integruojant į teatro raiškos elementą – siužetą ar muziką, kostiumo, judesių, veiksmų raišką. Interpretuojant spektaklį, pirma aptariama savarankiška, jau žinoma įvaizdžio prasmė ar prasmės. Po to bandoma išsiaiškinti, kokią savitą prasmę įvaizdis įgyja būtent to spektaklio struktūroje.

Komedijose kultūriniai įvaizdžiai rodo į stereotipines sampratas, kurių kasdienė žmonių sąmonė nebeatpažįsta. Iš jų stengiamasi pasijuokti ir atsikratyti. Vien pramoginiais ar komerciniais tikslais sukurtuose spektakliuose (pavyzdžiui „Urvinis žmogus“) masinės kultūros įvaizdžiai, atspindintys vyro, moters, meilužių, vadovų ir pavaldinių santykius, pataikauja nekritiškai žmogaus sąmonei, o ne ją išlaisvina.